Symbolic appropriation of a Baltic City

Simbolinis miesto pasisavinimas straipsnyje aiškinamas kaip procesas, kai komunikacijos priemonių pagalba miestas tampa savu. Pasisavinimas vyksta miestui suteikiant reikšmes ir simbolius, kurie tampa tarpininkais tarp galios struktūrų ir miesto gyventojų. XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europoje, sprendžiant teritorinius konfliktus ir įveikiant Antrojo pasaulinio karo padarinius, įvairios tautos siekė simboliškai pasisavinti miestus. Tokių transformacijų tyrimai pradėti neseniai. Pirminiai istorikų tyrinėjimai skirti Vilniaus ir Klaipėdos simbolinio pasisavinimo ir įtraukimo į lietuvių tautinę kultūrą analizei. Atsižvelgiant į Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos istorikų darbus straipsnyje siekiama palyginti, kaip simbolinio pasisavinimo procesai vyko buvusiame Rytų Prūsijos regione, kuris 1940 m. prarado vietinius gyventojai. Lyginami trijų miestų – Klaipėdos (Memel), Kaliningrado (Karaliaučius) ir Olštyno (Allenstein) apropriacijos procesai. Antrojo pasaulinio karo padariniai lėmė, kad šie miestai priklauso trims skirtingoms valstybėms – Lietuvai, Rusijai ir Lenkijai. Vietiniai šių miestų gyventojai buvo evakuoti į Vokietiją 1944–1945 m. arba ištremti po 1945 m. Miestai tapo namais demobilizuotiems kareiviams ir pokario naujakuriams. Klaipėdoje sovietų administracija sąmoningai ar nesąmoningai palaikė kelių istorinės praeities interpretacijų koegzistavimą. Trilypė prasminė sistema, susiformavusi vėlyvajame sovietmetyje Klaipėdoje, tarnavo kaip simbolinė miesto pasisavinimo priemonė