Teritoriniai Lietuvos gyventojų senėjimo aspektai

Straipsnyje apžvelgiami gyventojų senėjimo ypatumai išskiriant apibendrintas moterų ir vyrų bei miesto ir kaimo gyventojų grupes. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į šias gyventojų amžiaus struktūros charakteristikas: gyventojų senatvės lygį (GSL) (60 metų ir vyresnių žmonių dalis bendrame gyventojų skaičiuje) ir senatvės indeksą (GSI) (60 metų ir vyresnių asmenų, tenkančių 100-ui vaikų iki 14 metų, skaičius). Esminiu Lietuvos demografinės raidos bruožu XX a. buvo gyventojų senėjimas. 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenys patvirtino, jog šis demografinis procesas Lietuvoje tęsiasi ir XXI a., ir netgi labai sparčiai. Itin ryškiai visuomenės demografinio senėjimo kaita atsiskleidžia ilgalaikėje perspektyvoje. Per 100 metų vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje padvigubėjo: 60 metų ir vyresni asmenys 1897 m. tesudarė 9,3% visų Lietuvos gyventojų o 2007 m. pradžioje – 20,4% visų Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė per visą XX a. pailgėjo maždaug trimis dešimtmečiais. Amžių sandūroje „apsivertė“ jauniausios (iki 14 metų) ir vyriausios (60 +) kartos proporcija (atitinkamai 16,5 ir 20,4 proc. 2007 m.) ir Lietuva tapo demografiškai brandžia visuomene. Nors bendras Lietuvos miesto gyventojų senatvės lygis pastarojo gyventojų surašymo metu sudarė 17,2%, tačiau kai kurie Lietuvos miestai įžymūs tuo, kad jų GSL gerokai skiriasi nuo vidutinio visų ša- lies miestų GSL rodiklio ir tuo labiau vienas nuo kito. Tarp 10 jauniausių ir 10 vyriausių Lietuvos miestų GSL reikšmės tarpusavyje skiriasi 3–5 kartus. Analizuojant miesto gyventojų senėjimo dėsningumus, miestai buvo sujungti į giminingas grupes pagal jų dydįMykolo Romerio universitetasVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij