APIE SLAPTĄJĮ MOKYMĄ LIETUVOJE

Straipsnyje aptariami slapto mokymo klausimai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Lietuvoje, ypač Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje. Carinė valdžia ne rusų, tarp jų ir lietuvių, tautų atžvilgiu turėjo tikslą stabdyti ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Tai reiškėsi lietuviškų knygų leidybos, vaikų mokymo gimtąja kalba draudimu ir kitais nacionalinio engimo būdais. Viena iš lietuvių liaudies kovos prieš nacionalinę priespaudą formų buvo slapto vaikų mokymo ir slaptų mokyklų, kurtų liaudies masių iniciatyva ir veikusių beveik kiekviename lietuvių kaime, organizavimas. Į tokias mokyklas pagrindinai rinkosi valstiečių vaikai nuo 8 iki 15 metų. Mokymo turinį sudarė pačios elementariausios gimtosios kalbos, aritmetikos, dievo mokymo žinios, kartais kai kurios žinios iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Daugelyje mokyklų kaip atskiras dalykas buvo dėstoma ir rusų kalba. Mokė taip vadinami „daraktoriai“, turėję skirtingą išsilavinimą ir skirtingas politines pažiūras, bet dažniausiai progresyvias. Mokymo organizacija, aprūpinimas mokymo priemonėmis ir kitais būtinais mokymo dalykais priklausė nuo konkrečių sąlygų ir pačių mokytojų – „daraktorių“. Carinė valdžia visaip persekiojo slaptą mokymą, bet, nežiūrint to, jis sėkmingai vystėsi, o tai nacionalinės ir kultūrinės priespaudos sąlygomis rodė didelį lietuvių liaudies didvyriškumą, valią ir ryžtingumą, pasiaukojamai kovojusios už savo nacionalines teises