Lietuvių vaikų literatūros formavimosi XIX a. pabaigoje visuomeniniai ir pedagoginiai veiksniai

Straipsnyje nagrinėjami lietuvių vaikų literatūros formavimosi XIX a. pabaigoje visuomeniniai ir pedagoginiai veiksniai. Didžiausias dėmesys skiriamas progresyvių to meto žmonių kovai už mokymo demokratizaciją, augančios kartos švietimą, tarybinio turininio skaitymo knygų vaikams rengimą, už realistinių vaikiškų knygų rengimą lietuviško rašto draudimo sąlygomis. Remiantis dokumentais atskleidžiama, kaip katalikų dvasininkija pasisakė prieš tarybinio turinio knygas vaikams, o kai kuriuos leidinius prakeikdavo ir sudegindavo. Prieš klierikalizmą vaikų literatūroje kovojo V. Kudirka, J. Šliūpas, S. Matulaitis, J. Jablonskis, P. Mašiotas. Šioje kovoje jie rėmėsi rusų pedagogų V. Vodovozovo ir K. Ušinskio idėjomis apie tai, kad vaikus reikia mokyti jų gimtąja kalba. Šie švietėjai atskleidė antipedagoginį scholastinio mokymo pobūdį, parodė, kokią žalą vaikams daro didaktiniai religiniai skaitiniai, taip padėjo pagrindus realistinės vaikų literatūros ir jos kritikos atsiradimui. Straipsnyje aptariami vaikų literatūros kūriniai, publikuoti to meto skaitiniuose, o taip pat sukurti J. Malinauskaitės – Eglės, J, Šliūpo, A. Kriščiukaičio – Ašibės. Atskirame skyriuje aptariami P. Mašioto straipsniai apie lietuviškos vaikų literatūros teoriją, o taip pat J. Jablonskio, S. Matulaičio, J. Tumo – Vaižganto recenzijos, skirtos atskiriems vaikų literatūros kūriniams ir knygoms vaikams. Straipsnyje daroma išvada, kad katalikų dvasininkija, gindama savo ir valdančių klasių interesus, vedė nuožmią kovą su atsirandančia realistine lietuviška tarybinio turinio vaikų literatūra. Ši kova atnešė lietuviškai vaikų literatūrai daug žalos ne tik dėl carinės valdžios vykdytos lietuviškos spaudos draudimo, bet ir dėl to, kad klerikalai priešiškai reagavo į progresyvią lietuvišką literatūrą be religinio turinio