Lietuvių ir prūsų aukvietės: jauja

XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis, jauja – ne tik vienas svarbiausių to meto ūkinės paskirties statinių, bet ir valstiečių „bažnyčia“, t. y. vieta, kurioje aukojama seniesiems dievams ir mirusiems protėviams. Jauja šiems ritualams pasirenkama dėl kelių priežasčių. Pirmoji – reikalinga erdvi patalpa, į kurią galėtų sueiti „keturi arba šeši kaimai“; antroji – galimybė kūrenti ugnį, ant kurios verdama aukojamo ožio mėsa ir kepami kvietinės tešlos papločiai; trečioji – jaujos paprastai statomos atokiau nuo kitų pastatų, vadinasi, atsiranda galimybė atlikti apeigas nesibaiminant, kad jas sutrukdys pakeleiviai, o dar labiau – krikščionybę skleidžiantys ir su pagoniškomis apeigomis visokias būdais kovojantys vizitatoriai; ketvirta – jauja yra būtent ta patalpa, kurioje laikomi pagrindiniai, svarbiausieji žemdirbio visų metų triūso vaisiai – nupjauti javai, nurauti linai bei kanapės. XVI–XVII a. buvusį jaujos išskirtinumą patvirtina ir XIX – XX a. papročiai, tautosaka bei tikėjimai, rodantys aukojimo jaujose tradicijos refleksijas. Nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kad kunigai pamoksluose jaujas vadino šėtono lizdais, paleistuvysčių vietomis, jaujos iki pat XX a. antrosios pusės išliko įvairių susiėjimų, teatralizuotų darbų pabaigtuvių, lietuviškų vakarų ir vaidinimų vieta. Minėtini iš XX a. pradžios etnografų aprašų žinomas paprotys per linų mynimo pabaigtuves į dar nebaigusių linamymio kaimynų jaują nešti antropomorfinę baidyklę – kuršį (šis paprotys labiausiai žinomas Žemaitijoje); „ridiko“ nešimas baigus kūlę, Morės gaminimas ir saugojimas, supimasis per Velykas; vakarėliai su vaidinimais, gavę klojimo teatro vardą.According to the written sources, a well-to-do peasant’s farm in the 16th-18th centuries included from several to more than a dozen buildings of differing functions. Caspar Hennenberger wrote in 1595 that Prussian Lithuanians, besides older-style houses and a newer kind of house, also had several barns used as summer residences and for winter storage, as well as buildings for threshing and drying grains, baking bread, making beer, washing clothes, bathing, etc. It can only be regretted that Hennenberger didn’t enumerate all of the buildings on the farm, and that he did not provide the names for many of them. About a century later, in 1690, Theodor Lepner, besides the aforementioned buildings (older and newer-style homes), also listed the following buildings which had a place on the farms: the mill (maltuvė, Maltuwe) with several hand-operated grindstones; the barn (klėtis, Klete, Kleth, Klethe); the jauja (Jaugen, Jauge) where grains were dried and threshed (the heated jauja building also served as a sauna); and the storage shed (daržinė, Scheune) for storing crops and fodder. According to Praetorius, there were on average about 20 buildings on an affluent Nadravian peasant farm by the end of the 17th century. Besides those mentioned above, also noteworthy are the pens and stables (tvartai) and the flax/linen building (lininė, Brachstube)