Sudėtinių prijungiamųjų pažyminio sakinių funkcijos prancūzų ir lietuvių kalbose

Straipsnyje nagrinėjami sudėtiniai prijungiamieji pažyminio sakiniai prancūzų ir lietuvių kalbose. Naudojantis aprašomuoju-lyginamuoju metodu tiriamos teorinės šio reiškinio charakteristikos abiejose kalbose. Tiek lietuvių, tiek prancūzų kalbose šalutinio pažyminio sakinio pagrindinis elementas yra santykinis įvardis, prancūzų kalboje šie sakiniai todėl ir vadinami santykiniais. Lietuvių kalboje – pažyminio šalutiniais sakiniais, t.y. pagal jų funkciją. Abiejose kalbose šalutinių pažyminio sakinių skirstymas pagal jų referencinę prasmę (sens référentiel) sutampa. Prancūzų lingvistikoje jie skirstomi į pažymimuosius (déterminatives) ir paaiškinamuosius (explicatives). Tiriant prancūzų autorių kūrinius ir jų vertimus į lietuvių kalbą atsiranda struktūrinių skirtumų: skiriasi atraminio žodžio pažyminių vieta pagrindiniame sakinyje. Taip pat keičiasi sudėtinio prijungiamojo sakinio struktūra: išnykus antrajam predikaciniam vienetui jis virsta paprastu sakiniu. Be to, šalutinis sakinys gali virsti ir savarankišku sakiniu. Semantinių skirtumų nedaug: abiejose kalbose šalutiniai pažyminio sakiniai turi ir aplinkybių (laiko, priežasties, vietos) niuansų, kurie prancūzų kalboje yra implicitiniai, o lietuvių kalboje turi eksplicitinę raišką. Skyryba prancūzų kalboje nėra tiksliai apibrėžta, lietuvių kalboje šalutinis sakinys visada atskiriamas kableliu.Article analyses complex attributive sentences in the French and Lithuanian languages. Theoretical characteristics of this phenomenon in both languages are investigated applying the descriptive-comparative method. Both in Lithuanian and French, the main element of the attributive clause is a relative pronoun; therefore, in the French language these clauses are called relative clauses. In the Lithuanian language, according to their function, these clauses are called attributive clauses. According to their referential meaning (sens référentiel), the division of attributive clauses coincides in both languages. In French linguistics, they are divided into determinative (déterminatives) and explicative (explicatives) clauses. The analysis of the works of French authors and their translation into Lithuanian showed certain structural differences, i.e. the place of the antecedent’s attributes changes in the main clause. Also, there appear some changes in the structure of a complex sentence: when a second predication disappears, the sentence turns into a simple sentence; in addition, a subordinate clause may turn into an independent sentence. From the semantic point of view, the differences are not numerous: in both languages attributive subordinate clauses manifest some nuances of adverbial clauses (time, reason, place), which are implicitly expressed in the French language while their expression in the Lithuanian language is explicit. The punctuation of attributive clauses is rather lenient in French while in the Lithuanian language a subordinate clause is always separated by a comma