Migration to the biggest cities of Lithuania (1944–1989)

Straipsnyje nagrinėjami migracijos procesai į Lietuvos didžiuosius miestus sovietmečiu (1944–1989 m.), atskleidžiama gyventojų motyvacija migruoti, ją lėmę veiksniai ir migracijos pasekmės Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestams. Sovietinė valdžia, siekdama savų tikslų, ne vieną dešimtmetį naudojosi migracija kaip patikima priemone. SSSR okupavus ir reokupavus Lietuvą, migracijos būdas buvo plačiai taikytas siekiant sparčios ir sklandžios sovietizacijos. Migracija (tremtys ir įkalinimai, organizuotas gyventojų perkėlimas ir kt.) veiksmingai padėjo kovoti su nepritariančiais sovietinei sistemai asmenimis, siekti ekonominių ar socialinių tikslų. Migracija į Lietuvos didžiuosius miestus nenutrūko per visą sovietmetį, tačiau intensyviausi jos etapai buvo du: 1) pirmieji pokario metai, kai dėl Antrojo pasaulinio karo padarinių likvidavimo ir sovietų vykdomos politikos (siekta kuo greičiau atkurti visos respublikos ir aptariamų miestų ūkius, išspręsti depopuliacijos problemas ir kt.) migracijos srautai į Lietuvos miestus nebuvo ribojami, jie buvo dideli, ypač Vilniaus ir Klaipėdos miestuose; 2) XX a. septintojo dešimtmečio antra pusė – aštuntasis dešimtmetis, kai dėl ekonominių tikslų (sparčios Lietuvos industrializacijos, urbanizacijos ir kt.) migracijos srautai į miestus intensyvėjo nepaisant to, kad, pernelyg išaugus jų gyventojų skaičiui, buvo siekiama riboti didžiųjų miestų demografinę plėtrą. Migracija lėmė ženklius socialinius didžiųjų miestų pokyčius. Dėl migracijos ne tik labai išaugo miestiečių skaičius, bet ir pasikeitė gyventojų socialinė struktūra (kiekybiškai ėmė dominuoti darbininkai, gerokai padaugėjo vyresnių negu 60 m. amžiaus gyventojų, pakito gyventojų etninė sudėtis). Didžiausias etnines ir demografines transformacijas sovietmečiu patyrė Vilnius ir Klaipėda. Respublikos sostinė per pusę amžiaus iš lenkiško ir žydiško miesto Antrojo pasaulinio karo pradžioje tapo rusišku ir lietuvišku stalinizmo metais ir lietuvišku ir rusišku miestu sovietmečio pabaigoje (1989 m.). Klaipėdos padėtis buvo analogiška, skirtumas tik tas, kad vietoj lenkų buvo vokiečių tautybės asmenys. Nors etniniu požiūriu Kaunas ir Šiauliai irgi tapo daugiatautiškesni miestai, vis dėlto jie išsaugojo lietuviškų miestų statusą.The paper deals with migration in Lithuania during the Soviet period (1944–1989), motivation, factors, effects on Vilnius, Kaunas, Klaipėda and Šiauliai were revealed. For more than one century Soviet authority used migration for various goals: it facilitated sovietisation during the first and second occupations of Lithuania, deportations, imprisonment, displacement, etc. were repressive measures, there were also economic and social goals. During the Soviet period migration to the biggest cities of Lithuania was an endless process but most intense was: 1) during the first post-war years; it was driven by a need to restore the economy after WWII in the areas where population decreased; migration to cities was not regulated, urban population (especially in Vilnius and Klaipėda) was growing rapidly, 2) during the second half of the 80s-first decade of the 90s of the 20th century; industrialisation, urbanisation processes intensified; measures to control population growth in cities were taken. Migration affected social life in the biggest cities, urban population was growing, its ethnic and social composition changed, workers started dominating, population over 60 years of age was increasing. The biggest ethno-demographic changes occurred in Vilnius and Klaipėda. Vilnius, a Polish-Jewish city at the beginning of World War II, became a Russian-Lithuanian city during the Stalin period and a Lithuanian-Russian city by the end of the Soviet period, in the 1990s. Similar changes occurred in Klaipėda, which was populated by Germans not Polish, in Kaunas and Šiauliai