Prievolės įvykdymo natūra taikymas esant nuomos teisiniams santykiams

Lietuvos teisės sistemoje, kuri priklauso civilinės teisės tradicijai, prievolės įvykdymas natūra priskiriamas prie pirminių civilinių teisių gynimo būdų. Toks požiūris yra grindžiamas romėniškuoju principu pacta sunt servanda, sudarančiu prievolių teisės pagrindą. Tačiau teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką įvykdyti prievolę natūra, įgyvendinimas yra sudėtingas, nes dažniausiai priklauso išimtinai nuo skolininko valios. Dėl to teisės doktrinos atstovai kelia klausimą, ar apskritai prievolės įvykdymas natūra, kaip pirminis pažeistos teisės gynimo būdas, yra efektyviai pritaikomas praktikoje. Pažymėtina, kad dauguma teisės doktrinos atstovų nagrinėja prievolių, kylančių iš pirkimo-pardavimo sutarties, įvykdymą natūra, kai pardavėjo pareiga, perduoti nuosavybės teisę į objektą (lot. – dare) ir pirkėjo pareiga sumokėti sutartą kainą, yra lengvai įgyvendinamos. Tuo tarpu prievoles, kylančias iš nuomos sutarties, vykdyti natūra yra daug sudėtingiau, nes šiuo atveju kyla sutarties šalies pareiga atlikti tam tikrą veiksmą (facere) arba susilaikyti nuo veikimo (non facere). Nuomos sutartys sudaro didelę dalį komercinės praktikos, o iš šių sutarčių kylančios prievolės yra tęstinio vykdymo, todėl šiuos įsipareigojimus tinkamai vykdyti natūra yra itin aktualu praktikoje. Dėl to šiame straipsnyje, be bendrųjų prievolių vykdymo natūra nuostatų analizės, taip pat nagrinėjama galimybė priversti nuomos sutarties šalis vykdyti savo prievoles natūra. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teismų praktikos nagrinėjamuoju klausimu beveik nėra, o teisės doktrinoje prievolių vykdymo natūra problema plačiau nenagrinėjama, analizė atliekama pasitelkiant užsienio autorių šaltinius bei teismų praktiką. Straipsnio pabaigoje pateikiamos šios išvados: prievolių, kurių dalykas yra atlikti tam tikrus veiksmus (facere) arba susilaikymo nuo šių veiksmų atlikimo (non facere), įvykdymas natūra gali būti taikomas retai, nes įstatymų leidėjas teikia pirmenybę kitiems gynimo būdams – nuostolių atlyginimui, sutarties nutraukimui arba veiksmų atlikimui skolininko sąskaita; siekiant atsakyti į klausimą, ar teismas turi teisę priteisti vykdyti nepiniginę prievolę natūra, būtina įsitikinti, kad netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimtys; remiantis užsienio šalių teismų praktika bei atsižvelgiant į LR CK 6.204 straipsnio nuostatas, Lietuvos teismai taip pat turėtų pirmiausia svarstyti galimybę taikyti rebus sic stantibus taisyklę prieš atmesdami reikalavimą priteisti prievolę vykdyti natūra grindžiant neįmanomumu; santykinį neįmanomumą įvykdyti prievolę reikia skirti nuo nepagrįstai didelės vykdymo naštos, kai egzistuoja neproporcingai didelis skolininko sąnaudų ir kreditoriaus intereso skirtumas. [...]Civil law tradition considers specific performance the primary remedy for non-performance of obligations, as opposed to awarding damages and termination of contract. In recent years, creditors have rarely sought specific performance due to its costly and complex enforcement. This article focuses on whether specific performance is still efficient in legal practice. Since the fulfillment of monetary obligations is always possible in specie, the article deals with the fulfillment of non-monetary obligations and the enforcement of the court order of specific performance. Moreover, this article focuses on the general rules of specific performance in contract law and also analyses the possibility of demanding the fulfillment of obligations arising from a lease agreement – as lease agreements are distinguished by their continuing performance of obligations being a crucial part of successful commercial practice