Privačios nuosavybės socialinė paskirtis

Diskusijos apie privačios nuosavybės paskirtį ir jos reikšmę jau daugelį šimtmečių audrino ne vieno filosofo, politiko ar mąstytojo vaizduotę. Šiandien skirtingose valstybėse privačios nuosavybės statusas yra nevienodas. Vienose šalyse įtvirtinta, kad savininko teisių įgyvendinimas privalo būti socialiai orientuotas, kad nuosavybė atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, o savininkas turi tenkinti ne tik savo asmeninius interesus, bet rūpintis, kad jo privati nuosavybė tarnautų viešam interesui. Girdime ir priešingą nuomonę, jog teisė į privačią nuosavybę yra absoliuti, kad ji turi būti saugoma kaip išskirtinis prioritetas. Skirtingos mąstytojų mintys ir ideologijos mus tarsi vilioja nuo vienos nuostatos dėl privačios nuosavybės pirmenybės arba viršenybės visuomeninės nuosavybės atžvilgiu prie kitos - kuri atskleidžia viešosios nuosavybės ypatingą reikšmę. Lietuvos valstybė, nuėjo savo teisės į privačią nuosavybę apsaugos ir gynybos raidos kelią. Valstybės gyvavimo laikotarpiu buvo metų, kai teisė į privačią nuosavybę buvo neigiama, o turtas atimamas iš jo savininkų. Taip pat buvo laikotarpiai, kai susigrąžinus valstybingumą teko naujai mokytis įgyvendinti ir ginti savo, kaip savininko, teises bei gerbti svetimą nuosavybę. Šiandien mes girdime daug diskusijų apie teisę į privačią nuosavybę, jos vietą visos tautos ir atskirų individų (savininkų) gyvenime. Šiame straipsnyje autorės pabandė atskleisti, koks privačiosios nuosavybės ir viešosios nuosavybės santykis Lietuvoje. Pagrindinis šios straipsnio tikslas - atskleisti privačios nuosavybės socialines funkcijas. Autorės siekia išanalizuoti ir apibendrinti, kokią funkciją privačiai nuosavybei priskiria Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti teisės aktai, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Straipsnio pabaigoje autorės pateikia išvadas, jog: 1). šiandien turime pagrindo manyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti nacionaliniai teisės aktai, taip pat Lietuvos teisinėje sistemoje galiojantys tarptautiniai teisės aktai sukuria tinkamas teisines prielaidas visapusiškai teisės į privačią nuosavybę apsaugai; 2). Savo ruožtu visi teisės aktai, garantuojantys visapusišką privačios nuosavybės teisės apsaugą, taip pat užtikrina galimybę valstybei siekti, kad privačios nuosavybės teisės įgyvendinimas būtų socialiai orientuotas; 3). Faktas, kad privačios nuosavybės teisė gali būti apribota tik tuomet, kai toks apribojimas yra būtinas tenkinant viešąjį poreikį taip pat patvirtina teiginį, kad privačios nuosavybės teisė yra socialiai orientuota. Individo laisvės įgyvendinti prigimtinę teisę į privačią nuosavybę ribotumas/"neabsoliutumas" yra nulemtas priešpriešinių valstybės, visuomenės ar bendruomenės poreikių bei teisėtų interesų.Lithuania had a different experience in legal regulation of private property. There were periods when right to private ownership was denied and on the other hand - the periods when right to private ownership was respected and protected. Authors wanted to review today's status of rights to private property in retrospective. The main purpose of the article is to reveal functions of private property in Lithuania. The article analyzes peculiarities of legal regulation of private property in Lithuania during different stages of the state's development. The authors have analyzed the social significance of the right to private property, how it changed and how it has been reflected in Lithuanian legislation and the case law of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, paying a particular attention to entrenchment of the right to private property in the Constitution of Lithuania. The authors evaluate the compliance of the national legal regulation and Article 1 of the First Protocol with the European Convention on Human Rights, and the case law of the European Court of Justice