Few mothodological notes on Lithuanian contemporary art history (socio-institutional aspect)

Straipsnyje aptariama pastarojo dvidešimtmečio mūsų „naujosios dailės“, vadinamos „tarpdisciplininiu“ arba „šiuolaikiniu“ menu, genezė socialiniu instituciniu aspektu. Bandoma „atpažinti“ esminius „naujosios dailės“ bruožus, o kartu išryškinti ir „naujųjų institucijų“ vaidmenį, taip pat interesus mūsų „šiuolaikinio meno“ dvidešimtmečio istorijoje. Atkreipiamas dėmesys į „oficiozo“ ir sąlygiškai „neformalių“ iniciatyvų, t. y. iniciatyvų „iš viršaus“ ir „iš apačios”, sąlyčio taškus. Apibendrinant galima sakyti, kad šalia išsipūtusio, šiuolaikinio meno iniciatyvų kraujotaką paralyžiuojančio sostinės institucinio konteksto lygiagrečiai visą dvidešimtmetį keičiasi stipresnes ir didesnes menininkų pajėgas konsoliduojančios neformalios iniciatyvos, deklaruojančios aiškias pozicijas oficialaus institucinio konteksto atžvilgiu, arba bent veikiančios sąmoningos konkurencijos principu. Žinoma, tokiomis šalies ekonominio gyvenimo sąlygomis be kryptingos meno rėmimo politikos net geriausios iniciatyvos dažniausiai išsilaiko vos penkmetį ar net dar trumpiau. Vadinasi, institucinis ir kas kelerius metus besikeičiantys neformalių iniciatyvų kontekstai mūsų dabartiniame dailės gyvenime funkcionuoja tarsi du sąlygiškai priešingi poliai, nors neretai kokiomis nors formomis susiliečia, net susijungia.Article discusses from the socio-institutional aspect the genesis of our "new art" (called "interdisciplinary" or "modern" art) of the last twenty years. Attempts are made to identify the "essential" features of the "new art"; at the same time, the role of "new institutions" as well as the interests of our "modern art" during the last twenty years are highlighted. Attention is drawn to the points of contact between the "officious" and relatively "informal" initiatives, i.e. initiatives "from the top" and "the bottom". In summary, it may be said that the capital’s institutional context, paralyzing the initiatives of the contemporary art, and the informal initiatives, consolidating stronger and larger forces of artists and declaring clear positions in respect to the formal institutional context, have been changing in parallel throughout these twenty years. Of course, under such economic conditions of the country, without a purposeful art support policy, even the best initiatives usually last only for five years or less. Consequently, the institutional context and the frequently changing contexts of the informal initiatives function like two relatively opposite poles in our current art life, although sometimes they come into contact or even merge