Museum culture: changing discourses and institutional critique

Kritinis muziejaus diskursas siekia skatinti esminius institucijos normų ir valdymo politikos pokyčius. Todėl šiame straipsnyje nagrinėjami naujosios muzeologijos ir institucinės kritikos keliami klausimai, kurie apima platų meno valdymo, galios santykių, reprezentacijos kanonų, normatyvinių pasakojimų, kuravimo praktikų ir kitų problemų spektrą. Darbe taip pat aptariama muziejaus teorijos ir institucinės kritikos raida Lietuvoje. Gvildenami teorijoje ir praktikoje kritiškai vertinami centrinių Lietuvos meno institucijų veiklos aspektai, aptariamos antiinstitucinės menininkų iniciatyvos ir institucinės kritikos perspektyvos. Institucinę kritiką plėtojantys menininkai įvairiai kvestionuoja meno instituciją, ją legitimuojančias galias, meno vadybos strategijas, parodų organizavimo ir eksponavimo būdus. Vis dėlto kritinę meno praktiką perimančios institucijos ją neutralizuoja ir nuveiksmina. Todėl institucinė kritika ieško vis naujų būdų, kaip įveikti meno gyvenimo struktūrinimą ir viešųjų erdvių uždarumą.Critical museum discourse seeks to urge fundamental changes in the institutional norms and policies. Therefore, the paper examines the questions raised by the new museology and institutional critique covering a wide range of issues related to the museum normative practices, power relations, canonical ways of representations, art-world narratives, curatorial practices and other issues. The article also discusses the theory of museums and the development of institutional critique in Lithuania. Aspects of Lithuanian art institutions critically evaluated in theory and practice are discussed, anti-institutional initiatives by artists and perspectives of institutional critique in Lithuania considered. Contemporary artists have developed various practices of institutional critique questioning art institution, and its legitimizing powers, art management strategies, exhibit organization and exposition methods. However, art institutions adopting the critical art practice neutralize and make it ineffective. Thus, institutional critique is in constant search of new ways how to overpower the structuring of artistic life and enclosure of public spaces