Of the issue of recent history of Lithuanian art

Straipsnyje aptariamos XX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkų kūrybinės strategijos. Jos siejamos su modernybės ir vėlyvosios modernybės visuomenės sankloda bei pasaulėžiūra. Tyrinėtojams vienu metu tenka spręsti ir sovietinio laikotarpio meninės kūrybos legitimavimo tarptautiniame modernizmo diskurse problemą, ir įteisinti naujas, tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusias šiuolaikinio meno apraiškas ir tendencijas. Vienas galimų būdų istoriškai susieti įvairius, skirtingų politinių, socialinių aplinkybių suformuotus XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės reiškinius – sugrupuoti juos pagal ikimodernistinius, modernistinius ir postmodernistinius požymius. Tačiau Lietuvoje modernizacijos ir postmodernizacijos procesai vyko ne tik vėluodami ir trūkčiodami, bet dažniausia ir itin trumpą laiką, tad „klasikinio“ pavidalo niekad neįgavo. Todėl bandant sugretinti įvairias aptariamo meto Lietuvos meno apraiškas ir tendencijas, bene tikslingiau remtis vientisesne šiuolaikinėje sociologijoje išsirutuliojusia modernybės ir vėlyvosios modernybės slinkties schema. Tai leidžia susieti įvairius šio laikotarpio dailės reiškinius, sujungti į istoriją, o ne išskirti nesuderinamais stilistiniais barjerais apribotus fragmentus.At the end of the 80s when the young generation of Lithuanian artists started to reform radically their strategy, an ambition to consolidate one's identity as a representative of the Modernity became one of the major issues. Modernity is marked by emancipatory politics. In the spheres of politics, economy, as well as culture and arts, the emancipatory politics can be understood as an aspiration for the freedom from. Lithuanian intellectuals of the Soviet time, as the culture theorist L. Donskis argues, desired a different freedom - freedom for, avoiding to interpret this notion politically but rather taking it as a mere cultural category. The juncture of the 80s and 90s witnessed a growing tendency towards the freedom from - first of all from the mythologization of tradition and the dominance of old hierarchical structures. In the late 90s, emancipatory gestures were gradually going down. Emancipatory politics was changed or substituted for decision-making policy, which is typical of Late Modernity. After emancipation there is no separation between poetics and politics, art and life, individual and society, East and West, male and female. There exists a context linked by the complex relationship of inevitable dependence. Fluidness and collage, so typical of the recent Lithuanian artists' production as well as of art projects, reflect this context as a live organism in action. Employing the notion of artistic strategy instead that of stylistic tendencies enables to create the wholesome picture of the history of Lithuanian art of the 2nd half of the 20th c. otherwise torn into difficultly comparable parts due to different social and political circumstances