Writing of national art history: the strategies of the first half of the twentieth century

Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 m. smarkiai pakeitė šalies kultūrinę raidą, pakito ir dailės istorijos tyrinėjimai. Vienas ryškiausių bruožų, lyginant su sovietmečio dailės istorijos tyrinėjimais, buvo sąmoningas, kone programinis siekis įrašyti savo dailės istoriją į Vakarų Europos meno kontekstą. Natūralu, kad Lietuvos integraciją į Vakarų politines, ekonomines, kultūrines struktūras lydėjo siekis apmąstyti ir įjungti savo meno istoriją į vakarietiškas koordinates. Tačiau šiandien postmodernioje dailėtyroje plinta naujas, kritinis požiūris į Vakarų Europos dailėtyros principus, ypač į dailės istorijos naratyvą, grįstą Prancūzijos ir kitų didžiųjų Europos šalių dailės raida. Tuo tarpu nacionalinė dailės istorija XX a. pirmoje pusėje rašyta dviejų strategijų – antilenkiškos ir provakarietiškos. Šio straipsnio tikslas yra mėginti pažvelgti, kaip XX a. pirmoje pusėje (nuo XX a. pradžios iki sovietmečio) lietuviai konstravo savo dailės istoriją, koks buvo jos rašymo kontekstas ir strategijos. Tam pasitelkti ryškiausi autoriai ir jų veikalai, atspindintys pagrindines tendencijas. Nors XX a. pirmoje pusėje nebuvo parašyta sintetinių Lietuvos dailės istorijos veikalų, tačiau ir pavieniams kūrėjams ar kūriniams skirtos studijos yra pakankamai simptomiškos. Nagrinėjant mūsų dailės istorijos veikalus, nekvestionuojama jų dalykinė, faktinė pusė ir klausimas, kaip šiandien pasikeitė požiūris į juose gvildenamus reiškinius, apsiribojama tik konceptualiąja veikalų puse.Restoration of the Lithuanian State in 1990 significantly changed the state's cultural development. The research of art history has also changed. One of the main features in comparison to the research of art history during the Soviet period was conscious and almost set intention to include own art history into the context of the Western Europe art. It is natural that Lithuania's integration into Western political, economic and cultural structures went together with an aim to consider and include its art history into western coordinates. However, there is a new, critical attitude towards the principles of the Western Europe art criticism spreading in nowadays postmodern art criticism, especially, towards the narrative of art history which is based on art's development in French and other biggest European countries. Meanwhile the national art history of the first half of the 20th c. includes two strategies: anti-Polish and pro-Western. An aim of the article is to try to reveal the ways in which Lithuanians organised their art history in the first half of the 20th c. (from the beg. of the 20th c. until the Soviet period) and the context and strategies of describing it. For this reasons the most famous authors and their works reflecting the main tendencies were used. Although in the first half of the 20 c. there were no synthetic works about Lithuanian art history, the studies of individual authors and their works are symptomatic enough. While analysing our works of art history, their objective, actual aspect and a way in which the attitude towards the problems analysed into those works changed is not questioned. It is limited to their conceptual aspect