Kai kurios viduramžių epistolinės kalbos ypatybės lotyniškuose Vytauto Didžiojo laiškuose

Viduramžių epistoliniai tekstai buvo rašomi pagal laiškų rašymo mokslo ir meno taisykles – ars dictaminis. Tai ilgaamžės retorikos tradicijos tąsa, pakoreguota konkrečios epochos visuomeninių, politinių, socialinių, kultūrinių realijų. Ars dictaminis pirmiausia pradėtas naudoti bažnyčios hierarchų bei pasaulietinių valdovų raštuose, vėliau perimtas ir naudotas Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės valdovų kanceliarijoje rengiant dokumentus ir laiškus. Dažniausiai laiškas buvo suprantamas kaip klausyti skirtas tekstas, kaip retorinė kalba, pateikta raštu, taip pat kaip tinkamai sutvarkytas tekstas arba pokalbis, perduodamas gyvu balsu ir raštu. Straipsnyje, parengtame pranešimo „Cultural Translation: Specific of the Transaltion of Medieval Latin Epistolary Text“, skaityto tarptautinėje konferencijoje „Rhetoric across Cultures“ (Tübingen, 2015 m. liepos 28–31 d.), pagrindu aptariama viduramžių valdovo laiškų specifika. Tyrimo šaltiniai – Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) ir jo korespondentų laiškai, išleisti Antonio Prochaskos sudarytame rinkinyje „Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430“ (Cracoviae, 1882). Į lietuvių kalbą yra išversti tik 4 lotyniški Vytauto laiškai, nors yra išlikę apie 450 jo laiškų skaičiuojant kartu su rašytais kitomis kalbomis. Nėra ir mokslinių darbų, kuriuose būtų analizuojamos lotyniškų šio valdovo laiškų vertimo į lietuvių kalbą ypatybės. Šis straipsnis skirtas daugiau iškelti problemas, nei jas galutinai išspręsti, nes tam reikia detalesnių ir platesnių tyrimų, skaitlingesnių vertimų. Straipsniu siekiama parodyti, kokio pobūdžio yra viduramžių epistoliniai tekstai, konkrečiai lotyniškoji Vytauto korespondencija, į ką reikia kreipti ypatingą dėmesį juos verčiant ir tiriant. Epistola regia (royal letters) – sudėtingas darinys. Vienas valdovo epistolikos tikslų – ne nešališkos informacijos pateikimas, bet politinis efektyvumas, kurio siekiama įvairiais būdais, joje realizuojama valdžios reprezentacija, egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių samprata, siekis kurti apie save teigiamą opiniją. Jai būdinga dalykinė argumentacija, emocinga retorika, bandymas manipuliuoti adresatu, jį įtikinti, užimti dominuojančią poziciją adresato atžvilgiu, ir kartu tam tikras stilistinis neutralumas. Valdovo laiškuose esama specifinio teksto ritmo (cursus), kuriuo buvo siekiama palengvinti skaitomo ar sakomo teksto supratimą ir pajautimą, labai atidžiai parenkant ir išdėstant žodžius, frazes, net žodžių skiemenų ilgumą sakinio ar frazės pradžioje ar pabaigoje. Čia svarbi kiekviena, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nereikšminga detalė, pvz., vardų eiliškumas, žodžių, epitetų, kreipimosi frazių parinkimas, specifinis išdėstymas ir jų vartojimo dažnumas ir t. t. Tai yra tam tikri semantiniai ženklai, kurie kartais prarandami verčiant laišką į kitą kalbą. Įdomi ir svarbi tyrėjui, vertėjui yra ne vien naratyvinė laiškų dalis, kurią diktuodavo valdovas, bet ir kitos dalys, kurios unifikuotai išreiškia tam tikrą siuntėjo emocinę nuostatą adresato atžvilgiu, kurios gali nurodyti įtemptus ar draugiškus koresponduojančių santykius ir kt. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į pasveikinimų, kreipinių, epitetų ypatumus, taip pat į literatūrinių, stilistinių, lingvistinių priemonių – kontrasto, kartojimo, sinonimijos, viduramžinių emocijų raiškos formulių, teksto ritmo cursus, dažno jungtuko et kartojimo, taip pat epistolinių formulių svarbą viduramžių laiškuose ir jų kai kuriuos niuansus. Tyrinėjant per laiką nutolusius laiškus reikia išskirtinio tikslumo ir atidumo, kad sugebėtume „teisingai“ suprasti ne tik parašytas, bet ir paslėptas laiško prasmes.The main challenge for anyone who attempts to research or translate medieval epistolary texts is the complexity and specifics of the epistola regia (royal letters) genre. The present article analyses letters written by Vytautas the Great, Grand Duke of Lithuania (1350–1430), focusing on the translation of said letters with regard to special aspects concerning the difficulties faced by the translator. There are no scientific papers which focus on the difficulties in translating Vytautas’ letters from Latin. From the nearly 450 surviving letters of the Grand Duke, a large part of them written in Latin, only four Latin letters have been translated to Lithuanian. This article mostly raises issues rather than provides solutions, since the latter would require more extensive research. The aim is to show the qualities of epistolary texts of the Middle Ages, specifically the Latin correspondence of Vytautas, and the problems of translating them into Lithuanian. The greatest attention is given to a special rhythm (cursus), syllabic strategies at the beginning or at the end of a phrase, the listing of proper names, the selection of epithets or even of conjunctions and their usage, etc. I shall argue that such details could provide plenty of additional information for the analysis of the narrative. Therefore, if they are to be lost in research or translation, it would be a definitive deprivation of full understanding of the medieval rhetoric