Ženkliškasis Dies Irae sekvencijos matmuo XX a. muzikoje

Straipsnio tyrinėjimo objektas – vienas potencionaliųø metakultūrinių sankirtos ženklų, jau daugiau kaip septynis šimtmečius muzikos kultūros sąmonėje funkcionuojanti viduramžių sekvencija Dies irae. Būtent pastarąjį XIII a. poezijos ir muzikos šedevrą ir jo funkcionavimą XIII–XX a. muzikos kultūros erdvėje galima prilyginti konkrečiam semantiniam- technologiniam punktyrui, kuris susiejo įvairių epochų muzikos opusus. Kilusi kaip sekvencija (priskiriama Thomo iš Celano, mirusio 1255 m., plunksnai), vėliau Dies irae funkcionavo kaip ordinarinė Requiem mišių dalis. Romantizmo era viduramžių monodiją įtvirtino kaip vieną populiariausių bei ženkliškiausių makabrinio turinio kompozicinių citatų. Būtent šioje epochoje Dies irae melodija apaugo semantinio įvairiaprasmiškumo konotacijomis, įprasmino kūrybišką infernalinės sferos išraišką, paryškino mirties filosofijos eros pradžià, kai keliamos tiesioginės asociacijos su velniu, raganomis, griaučiais, su Paskutiniuoju teismu. XX a. muzikoje gausu Requiem, pasaulietinių kompozicijų, implikuojančių Dies irae sekvencijos abu komponentus – melodikos intonacinę struktūrą (A) bei žodinį tekstą (B), spinduliuojančius visumines semantines prasmes. Taigi analizuojant XX a. muzikos kompozicijas, susidaro tokia Dies irae sekvencija su A ir B komponentais ar tik jos ženkliškąjį aspektą integravusių kompozicijų tipų piramidė. Dies irae funkcionuoja kaip: „muzikos muzikoje“ (M. Tomaszewskio sąvoka) fenomenas; kaip Requiem žanro kompozicijos dalis; kaip savarankiška kompozicija ar jos dalis. Dies irae kaip „muzika muzikoje“ fenomeno tyrinėjimas aktualizuoja simbolio struktūros ir funkcionavimo problemą. Neatsitiktinai muzikoje ženklo-simbolio idėja įprasminama išskirtinai tik tam tikrų nusistovėjusių, istorijos tėkmėje įsitvirtinusių melodinių-ritminių formulių implikavimo dėka. Akivaizdu, jog ženklu-simboliu nuo XIX a. tampa ir Dies irae sekvencijos citata – mirties, Paskutiniojo teismo ekvivalentas. Tokių simbolių gausu XX a. muzikoje. Reprezentatyvūs Dies irae implikacijų ženklo-simbolio pavyzdžiai būtų G. Crumbo „Juodieji angelai. Trylika tamsiosios žemės paveikslų“, A. Vustino „Muzika dešimčiai“, B. A. Zimmermanno Koncertas smuikui ir pan. Šiose kompozicijose disimiliuota Dies irae sekvencijos citata it esminis ženklas-simbolis skamba tolygaus cantus planus pavidalu. Programinėse XX a. kompozicijose, pvz., S. Rachmaninovo „Mirusiųjų saloje“, taip pat Simfoniniuose šokiuose, I. Stravinskio „Šventojo pavasario“ simuliacijos būdu implikuojamas Dies irae sekvencijos motyvas reprezentuotų Ch. Pierce’o ženklo-indekso terminą. Mat šia viduramžių monodija jau neskamba kaip klausa lengvai identifikuojama, faktūriškai, ritmiškai, tembriškai išskiriama citata, o kaip organiškai įsiliejantis integralusis elementas kompozitoriaus kuriamame muzikos audinyje. Žodinė Dies irae sekvencijos struktūra Requiem kompozicijose ženklinimo aspektu realizuojama kaip: a) ikona – savotiškas pirmojo „Dies“ žodžio anagramų užkodavimas (G. Ligeti, A. Schnittkes Requiem); b) semantinis tam tikro poetinio sekvencijos teksto įtvirtinimas (pvz., V. Bartulio Requiem, „Dies irae“ dalyje ypatingà vaidmenį skiriant confutantis tekstui, V. Martynovo Requiem kompozicijoje – Lacrimosa tekstui ir pan., tokiu būdu atskleidžiant subjektyvų kompozitorių Dies irae sekvencijos teksto semantinį interpretavimą. Analizuojant kompozicijas, kuriose Dies irae tampa pasaulietinio žanro idée fixe, matyti, kaip kūrybingai kiekvienas kompozitorius interpretuoja viduramžiškąją sekvenciją XX a. muzikos kontekste. Čia Dies irae monodija tampa naujo kompozicinio teksto inspiracija, subjektyvizuojama instrumentinių kompozicijų pavidalu, kruopščiai slepiant grigališkosios monodijos meloformules (pvz., G. Ustvolskajos „Dies irae“, A. Pärto „Miserere“), ar vokalinėmis- -instrumentinėmis kompozicijomis, kai žodinis tekstas – nūdienos poetų mirties suvokimo interpretacija (pvz., E. Carter „Dies irae“ ið In sleep, in thunder (R. Lowell þodþiai), A. Sallineno „Dies irae“ (A. Turtiaineno žodžiai)), arba šiuolaikinių poetų bei biblinių ištraukų vienalaikiu reprezentavimu (pvz., K. Pendereckio „Dies irae“).This article deals with the issue of the sequence Dies irae in the music of the 20th century. By analysing musical compositions of the 20th century the following pyramid of the significant layers of the sequence Dies irae is established: a) composers manipulate the whole sequence’s structure in newly composed works; b) they eliminate a particular – melodic or verbal – segment of the Dies irae sequence; c) for centuries, the semantic meaning of the Dies irae sequence has rooted and became a peculiar “metaphor”, the motto of the whole (or one part of) composition