Insults in Lithuania`s political discourse and liability for insult

The purpose of this article is to present research on insults in Lithuania`s political discourse. The goal of this research was to identify what types of insults are characteristic of Lithuania’s political discourse, i.e. verbal or nonverbal, direct or contextual, describing personal the addressee`s qualities or describing the addresser`s social environment etc. The data for this research was collected from 14 broadcastings of “Tautos aikštė” in the 2012-2013 season, and the qualitative and quantitative content analysis method was used in order to analyze collected data. Before analyzing collected data theoretical framework was presented: insults in this research are defined as texts, produced by analyzed discourse authors, which are expressed because of their connections with emotions (e. g. anger, discontent), their illocutionary force is to humiliate the addressee`s honor and dignity and addressee recognizes this illocutionary force ar face threatening a speech act. In other words, perlocution happens. After analyzing collected data using the qualitative content analysis method 149 insults were found and almost all of them verbal – only one insult was nonverbal, so verbal insults dominate in Lithuania’s political discourse. All insults were grouped in two categories: direct and contextual insults. It must be also said that three levels of insults` directness were found: verbal – based, nonverbal – based and discourse – based directness. The research on insults in Lithuania`s political discourse also revealed that analyzed discourse authors use most insults oriented towards the addressee`s beliefs and only several insults were found oriented toward the addressee`s appearance. It reveals that the participants of political discourse are mostly concerned about their beliefs as their face value. Under the legal acts and jurisprudence, liability can be imposed for information that is not aimed at informing society but insulting a person by damaging their reputation by humiliating the person’s honor and dignity. The analyzed examples show that legal liability may be applied under indicated cases, but insults were tolerated and this consequently may be viewed as a lack of good manners in political discourse.Straipsnyje yra nagrinėjama įžeidimo samprata Lietuvos politinio diskurso aspektu ir galima atsakomybė už įžeidimus. Siekiant išvengti politinio jautrumo, analizuojamos „Tautos aikštės“ laidos, transliuotos 2013 m. vasario–gegužės mėnesiais, pasisakymai, įvertinant, ar atitinkami pasisakymai gali būti laikomi įžeidimu, taip pažeminant asmenų orumą. Darbo tikslas – išanalizavus parinktus pavyzdžius, nustatyti, kokio pobūdžio įžeidimai dominuoja politinių TV debatų laidų diskurse ir ką įžeidimų vartojimas tokiame diskurse rodo: politinio diskurso dalyvių siekį bendradarbiauti ar varžytis, sumenkinti patį adresatą ar jam artimą socialinę aplinką. Taip pat analizuojama, kokių įžeidimų daugiau tiriamame diskurse: tiesioginių ar kontekstinių, verbalinių ar neverbalinių; kuris asmenybės ar jo aplinkos bruožas yra dažniausiai pasirenkamas kaip įžeidimo objektas tiriamame diskurse. Straipsnyje įvertinti tik tie įžeidimai, už kuriuos galėtų būti taikoma atsakomybė. Atlikus tyrimą, galima būtų teigti, kad politinio diskurso dalyviai įžeidimo aspektu dažniau pasirenka adresato įsitikinimus, taip pat įžeidimai daugiausia nukreipti į adresatų aplinką, o ne juos pačius. Nepriklausomai nuo parinkto įžeidimo modelio, kurių įvairovė yra analizuojama straipsnyje, įžeidėjui gali būti taikoma atsakomybė, jei atitinkamu įžeidimu yra pažeminamas adresanto orumas. Taip pat svarbu pažymėti, kad, įvertinus esamą Lietuvos teismų praktiką, lig šiol yra toleruojami tam tikri pasisakymai ir nuomonės politikų, kaip viešųjų asmenų, atžvilgiu, o siekiant žalos atlyginimo reikia įrodyti, kad adresantas atitinkamu pasisakymu siekė tik įžeisti, pažeminti adresatą. Vis tik atliktas minėtų laidų tyrimas atskleidė, kad politiniuose debatuose yra gausu pasisakymų, kuriais siekiama tik įžeisti. Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas galėtų ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į kalbinį politikų elgesį viešojoje erdvėje – įžeidimus, bet ir tapti puikia paskata diskusijoms tiek apie teisinės atsakomybės taikymą už asmens garbės ir orumo žeminimą, tiek apie viešųjų asmenų (iš kurių paprastai tikimasi didesnio tolerancijos visuomenei rodymo) demonstravimo konstitucinę saviraiškos laisvę ar esamas politinės kultūros ir korektiškumo lygis galėtų kilti, jei keistųsi teismų praktika ir atsakomybė būtų taikoma už platesnio rato įžeidimus, kuriais yra pažeminamas asmens orumas, tačiau taip pat būtina užtikrinti, kad nebūtų suvaržyta konstitucinė saviraiškos laisvė