Ar tarptautinė paprotinė teisė įtvirtina įsipareigojimą erga omnes vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų?

In this article, the author aims to suggest legal guidelines enabling a well argued answer that the obligation to prosecute for grave violations of human rights is apart of customary international law of an erga omnes nature. In the first part of the article the decisions of international arbitral tribunals are analysed. In the second part the Genocide convention, Geneva conventions for the protection of the victims of war, Convention against torture all of which provide for an obligation of States to prosecute are analysed. The third part considers the decisions of the UN Human rights Committee, European Court of Human Rights and the American Court of Human Rights concerning the obligation to prosecute. In their practice all of these institutions acknowledge that States are subject to this obligation. This finds an especially clear expression with respect to the prohibition of torture. The article seeks to demonstrate that the most proper legal basis for this obligation would be the obligation to respect and ensure respect to the rights included in the respectful international agreements. It is alleged that separation of an obligation to respect rights from an obligation to ensure rights is artificial and that it should be read uniformly, without making a distinction between ,respect" and ,ensure respect".Ius cogens normos ir erga omnes įsipareigojimai yra dvi esminės sąvokos, skiriančios šiuolaikinę tarptautinę teisę nuo klasikinės. Vis dėlto kuo šios sąvokos skiriasi ir kokie yra jų pažeidimo teisiniai padariniai - iki šiol neišspręsta problema. Straipsnyje nagrinėjamas valstybių įsipareigojimo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl kankinimų teisinis statusas tarptautinėje teisėje. Mokslo darbuose ir teismų sprendimuose kankinimų draudimas visuotinai pripažįstamas kaip ius cogens normos pavyzdys, tačiau nesutariama dėl to, ar valstybės turi tarptautinę teisinę pareigą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl asmenų, padariusių sunkius žmogaus teisių pažeidimus. Straipsnyje ginčijama, kad šis valstybių įsipareigojimas yra tarptautinės paprotinės teisės dalis. Sis įsipareigojimas išplaukia iš paties sunkių žmogaus teisių pažeidimo erga omnes pobūdžio. Si išvada daroma apžvelgus arbitražų sprendimus dėl šio įsipareigojimo klasikinėje teisėje, išanalizavus šio įsipareigojimo reglamentavimą pagrindinėse tarptautinėse sutartyse, žmogaus teisių apsaugos institucijų praktiką, reikalaujant bausti žmogaus teises pažeidusius asmenis, bei galiausiai Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimus Barcelona Traction (1970 m.) ir Genocido (1996 m.) bylose