Ištakų būta ir daugiau

Istorijos faktų interpretacijos įprastai sulaukia prieštaringų vertinimų. Visgi pasitelkus naujausius tyrimo metodus, pasiekiama gana įtikinamų rezultatų. Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (2012) (sud. Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė) epicentre – okupacinio periodo Lietuvos visuomenė. Autoriai, aptarę vyraujančias temos teorijas, formuluoja savaimios visuomenės sąvoką. Toliau gvildenami svarbiausi pavergtos visuomenės aspektai: katalikiškojo pogrindžio ir etnokultūrinio sąjūdžio simbiozė, hipiai ir roko maršai, menininkų rateliai, filosofai kaip Sąjūdžio ideologai, paveldosauginis ir žaliųjų judėjimai. Toliau aptariami savaimios visuomenės tinklai, jų santalkos, raida, lyderiai, Sąjūdžio įsikūrimas ir plėtra šalyje. Prieinama išvados, jog savaimi visuomenė vis dėlto buvo politiška, nes tokia ją darė pats (post)totalitarinis režimas, neleisdamas gyventi „savaip“. Neprieštaraudami tyrimo išvadoms, norėtume pridurti, jog tyrime apimtos ne visos savaimios visuomenės sritys, už tyrimo ribų liko techninė inteligentija, darbininkai, mokytojai, medikai, valstiečiai. Štai Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje beveik visą XX a. 7 deš. veikė diskusijų klubas „Sigma“ (vad. S. Butkus), tose pačiose patalpose buvo įsikūręs ir kitas klubas – „Alkas“ (vad. St. Lukoševičius). Knygoje sunkiai paaiškinama detalesnės disidentinės veiklos analizės stoka. Gal monografijos struktūra, gal kitos aplinkybės taip pat neleido detaliau panagrinėti KGB įtakos Sąjūdžio ištakoms ir plačiau atskleisti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės asmenybių charakteristikų