Teisinė šeimos forma

Lietuvos valstybė visais savo istorijos tarpsniais saugojo šeimą, rūpinosi ja, o svarbiausius šeimos santykius nustatydavo teisės aktais. Kurdama ir įgyvendindama šeimos politiką bei siekdama optimaliai įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad "šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas" (38 str.), valstybė ir toliau plėtoja ir tobulina teisinę bei socialinę bazę, užtikrinančią šeimos integralumui palankią aplinką ir geriausias sąlygas atlikti šeimos funkcijas, svarbias ir kiekvienam asmeniui, ir visuomenei. Įstatymų leidėjas iš esmės modifikavo šeimos teisinių santykių reglamentavimą įtraukdamas juos į 2000 m. CK ir kartu papildydamas iki tol galiojusį teisinį reguliavimą naujomis normomis bei institutais (sužadėtuvės, bažnytinė (konfesinė) santuoka, separacija, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos, ištuoka dėl kaltės ir kt.). Atsižvelgiant į šeimos būklę Lietuvoje ir jos raidos procesus (santuokų ir ištuokų rodiklius, gimstamumo / mirtingumo tendencijas ir pan.) bei galiojantį teisinį reguliavimą, ir teorijoje, ir praktikoje ne kartą buvo keliamas klausimas, kokią iš tikrųjų šeimą saugo ir globoja valstybė, t. y. nuo kokio momento (arba kokių juridinių faktų pagrindu) prasideda šeimos kaip instituto apsauga, kokia teikiamos apsaugos kokybė ir apimtis. Diskusijos dėl šeimos kategorijos bei jos atskirų narių statuso išlieka svarbios ir instituciniu-praktiniu, ir moksliniu-teoriniu lygmeniu1009