Prezidento institucija laikinosiose Lietuvos valstybės konstitucijose

Prezidento institucijos statusas pagal laikinąsias Lietuvos valstybės konstitucijas yra analizuotas nepalyginamai mažiau nei nuolatinės Lietuvos konstitucijos. Tai autorių paskatino atkreipti dėmesį į Prezidento institucijos statusą būtent pagal laikinąsias konstitucijas. Pasak jo, 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji konstitucija daug tiksliau nei 1919 m. balandžio 4 d. Pamatiniai dėsniai realizuoja valdžių atskyrimo principą. 1920 m. Laikinoji konstitucija sumenkina Prezidento instituciją taip smarkiai, jog šis, net realizuojant vykdomąją valdžią, užleidžia pagrindinę vietą Ministrų kabinetui. Tuo būdu visas Prezidento institucijos potencialas yra neišnaudojamas. Tuo tarpu 1919 m. balandžio 4 d. Pamatinių dėsnių vertinimas turi būti dvejopas. Ši Laikinoji konstitucija, suteikusi teisę Ministrų kabinetui kartu su Respublikos Prezidentu leisti įstatymus, atsisakė valdžių padalijimo principo ir tai yra neigiamas jos bruožas, nes valdžių padalijimo principas yra fundamentali konstitucinė vertybė. Autoriaus teigimu, visgi du šios laikinosios konstitucijos bruožai suteikia jai istorinę vertę kaip prezidentizmo paminklui. Pirma, tai labai aiškus vykdomosios valdžios koncentravimas Prezidento institucijoje. Antra, Pamatiniuose dėsniuose įtvirtinant Valstybės Prezidento transliatyvinį veto, išryškėjo mintis ieškoti tokio Valstybės Prezidento konstitucinio statuso varianto, kuris leistų realizuoti vykdomosios valdžios organo ir įstatymo leidėjo bendradarbiavimą, leidžiant įstatymus, ir užtikrintų įstatymų leidybos tęstinumą, kartu užkertant kelią destrukcijai valstybėje.The status of the presidential institution under provisional constitutions of the state of Lithuania is much less examined than permanent Lithuanian constitutions. This prompted the author to focus on the status of the presidential institution exactly under provisional constitutions. In accordance to the author the Provisional Constitution of 10 June 1920 implements the principle of separation of powers much more accurately than the Fundamental Laws of 4 April 1919. The 1920 Provisional Constitution reduces the power of the presidential institution to the extent where the President, even when implementing the executive powers, yields to the Cabinet of Ministers. This way the potential of the presidential institution remains unutilised. While the Fundamental Laws of 4 April 1919 asks for a twofold interpretation. This Provisional Constitution which granted legislative rights to the Cabinet of Ministers along with the President waived the principles of separation of powers and this is its negative characteristic since separation of powers is a fundamental constitutional value. The author states that, nevertheless, two characteristics of this provisional constitution ensure its historical value as a monument to the presidential institution. First, it shows a very clear concentration of executive power in the presidential institution. Second, entrenching the translative veto of the President in the Fundamental Laws prompted to look for such variation of the constitutional status of the President which would allow implementation of cooperation between the executive and legislative institutions in legislative activities and ensure succession of legislation and prevention of destruction within the state