The mediation in the settling collective labour disputes.

In the new Labour Code of the Republic of Lithuania provisions regulating collective labour relations have a significant meaning. Tire collective agreements regarding these regulations have a great importance regulating labour relations and setting the work conditions. However, in the relations of the contractual nature the danger of conflicts arises unavoidably. For this reason the Labour Code regulates the method of solution of the collective labour disputes. Firstly, it strives to find solution of the disagreements between the parties of collective labour relations in the way of the bargaining. According to the Article 70 of the Labour Code mediation is considered as the last stage of bargaining During the process of mediation parties of conflict are trying to find the right decision for both of them. To reach this the third, neutral party - mediator - is providing his help. The mediator not only analyses the conflict situation and takes role in the process of bargaining and discussions between parties of conflict. Above-mentioned specialist provides recommendations for presumptive solutions of the conflict. It shows that the parties of conflict, on the one hand, are free to make a decision, but on the other hand, they have the possibility to profit by the help of mediator. This way of solving collective labour disputes is a new one in the Lithuanian Labour Law. In fact, the Labour Code does provide neither the rules of choosing certain mediator nor the mediation process itself. Such questions are left for parties to decide by the agreement. Of course, it prejudices the possibility to solve the conflict by means of the mediator quickly and smoothly. Besides, we don’t have an adequate practice in the Lithuania too. Consequently in future the institute of mediation must be developed and detailed in the rules of law. Tlie special independent mediatory institution must be established. Such an institution cannot just to take mediation sendees, but also to select and analyse information concerned the collective labour disputes, and to execute the preventive activity. In the article later are discussed: the nature of mediation as a process of solution of the collective labour disputes, some practice in the foreign countries. Proposals for the development of the institute of mediation are given as well.Naujajame Lietuvos Respublikos Darbo kodekse svarbią vietą užima kolektyvinius darbo santykius reglamentuojančios nuostatos. Vienais iš svarbiausių darbo santykių principų yra laikomi socialinės partnerystės ir kolektyvinių derybų bei kolektyvinių sutarčių laisvės principai. Pagal Darbo kodekso nuostatas itin didelę reikšme reguliuojant darbo santykius ir nustatant darbo sąlygas turi kolektyvinės sutartys. Tačiau savame suprantama, kad ten, kur vyrauja sutartiniai santykiai, neišvengiamai kyla ir nesutarimų, konfliktų pavojus. Todėl Darbo kodekse reglamentuojama tokių nesutarimų sprendimo tvarka. Nustatant nesutarimų tarp kolektyvinių darbo santykių salių sprendimo tvarką taip pat pabrėžiamas kolektyvinių derybų principas. Darbo kodekse nustatyta, kad ne bet koks tarp minėtų subjektų kilęs nesutarimas yra laikomas kolektyviniu darbo ginču. Visų pirma siekiama, kad kilusį nesutarimą šalys bandytų išspręsti tarpusavio derybomis ir tik nepavykus to padaryti inicijuojamas kolektyvinis darbo ginčas, kitaip tariant, kiekvienas tarp kolektyvinių darbo santykių šalių kilęs nesutarimas yra dviejų stadijų: derybų ir ginčo. Pagal Darbo kodekso 70 straipsnio nuostatas tarpininkavimas taip pat yra laikytinas vienu, tiksliau paskutiniu, derybų stadijos etapu. Tarpininkavimo proceso metu nesutarimo šalys stengiasi išspręsti kilus] konfliktą ir priimti kompromisinį sprendimą. Tai padaryti joms padeda trečioji neutrali šalis - tarpininkas. Tai naujas Lietuvos darbo teisės praktikoje nesutarimų tarp kolektyvinių darbo santykių šalių sprendimo būdas, kurio iki Darbo kodekso galioję teisės aktai ne reglamentavo. Darbo kodeksas išsamiai nereglamentuoja nei tarpininkų pasirinkimo taisyklių, nenustato, kas gali būti kviečiami tarpininkais, nereglamentuoja ir tarpininkavimo proceso bei tarpininkų priimtų sprendimų reikšmės. Visa tai paliekama nustatyti pačioms nesutarimo šalims tarpusavio susitarimu. Straipsnyje nagrinėjama tarpininkavimo prigimtis, aptariama kai kurių užsienio valstybių tarpininkavimo praktika bei pateikiami siūlymai dėl tolesnio šio instituto tobulinimo Lietuvoje