Collective labour disputes: the situation and tendencies of Lithuanian precedent law.

This article examines the Lithuanian case law dealing with employment disputes arising from the collective labour relations. This article examines not only directly from the collective labour relations emerging cases, as cases on violation the right of employees’ representatives to information and consultation. The labour cases arising from individual labour relations also are analysing in this article, as there are connected with the issues of collective labour relations. This article aims to analyse the 2003–2014 year judicial practice examples in labour cases arising from collective labour relations, to reveal their essential features and miscarriage of justice in applying labour law norms. The study focused on the first-instance case law, as the majority of cases are not judge in the next instances. However, in cases where the dispute has been appealed in the appeal and cassation procedures, the case law of the higher courts are also discussed and the changes and new interpretation of the case law are represented. Analyses of the case law, as well as the evaluation of its doctrinal background are presented in this article. The judicial practice is assessing of the existing national and international legal standards context. The article ends with conclusions and proposals for the improvement of the judicial practice.Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos teismų praktika sprendžiant darbo bylas (ginčus), kylančias iš kolektyvinių darbo santykių. Straipsnyje analizuojamos ne tik tiesioginio kolektyvinių darbo santykių, pavyzdžiui, darbuotojų atstovų informavimo ir konsultavimo procedūrų, pažeidimų bylos, bet ir individualių darbo ginčų bylos, kuriose taip pat esama kolektyvinių darbo santykių elementų. Straipsnyje tiriami 2003–2014 metų teismų praktikos iš kolektyvinių darbo santykių kylančiose bylose pavyzdžiai, atskleidžiami jų esminiai bruožai, klaidos taikant materialiąją darbo teisę ir pan. Tyrime orientuojamasi į pirmosios instancijos teismų praktiką, nes daugelis bylų nėra skundžiamos ir toliau nebenagrinėjamos. Tačiau tais atvejais, kai ginčai buvo teikiami apeliacijai ir kasacijai, taip pat yra aptariama ir aukštesnės instancijos teismų praktika, atskleidžiant jos pokyčius ir interpretacijas. Teismų praktika aiškinama, interpretuojama bei vertinama galiojančių nacionalinių ir tarptautinių teisinių standartų kontekste. Išanalizavus darbo bylų, kilusių iš kolektyvinių darbo santykių arba glaudžiai su jais susijusių, aspektus galima konstatuoti, kad atskleista situacija įrodo, jog jau daugelį metų vykstančios diskusijos dėl to, kuris metodas – teisminis ar trečiųjų taikinimo – yra priimtinesnis ir veiksmingesnis sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus, dar nepateikė aiškių atsakymų. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą labai sunku, nes sprendimas priklauso nuo daugelio aspektų. Teoriškai galima būtų teigti, kad teisminis metodas be jokių abejonių galėtų būti taikomas kolektyvinių teisės darbo ginčų sprendimui, o trečiųjų taikinimo metodas savo ruožtu tinkamesnis kolektyvinių interesų darbo ginčų atveju