Art as propaganda from 1939 to 1941

Straipsnyje nagrinėjama dailės sovietizacija Lietuvoje 1940 - 1941 metais. Kaip plačiai ir giliai Lietuvos dailininkai įsitraukė į sovietinės dailės kūrybą? Kaip menininkams sekėsi perimti socrealizmo ikonografiją bei išraiškos priemones? Kodėl jie bendradarbiavo su okupaciniu režimu? Straipsnyje pirmiausia analizuojama Lietuvos dailininkų veikla sovietų okupacijos sąlygomis, dailės sovietizavimo institucinių struktūrų raida bei jų atliktas naujos politinės santvarkos kultūrinės propagandos darbas. Teigiama, kad aptariamu laikotarpiu sovietiniam režimui lojalių menininkų netrūko, naujoji politinė valdžia manipuliavo dailininkų tarpusavio konkurencija, profesinės sėkmės ir šlovės troškimu, jiems įspūdį darė Sovietų Sąjungoje oficialiai demonstruojama pagarba meno kūrėjams ir teikiamos privilegijos. Tuometinės meno kritikos analizė liudija, jog sovietiniais metais meninę kūrinio vertę palaipsniui užgožė kūrinio ideologiškumas. Lietuvoje teisingų meno vertinimo kriterijų buvo mokytasi iš pripažintų sovietinių menininkų darbų. Antroji straipsnio dalis atskleidžia, jog Lietuvos dailininkams visgi nebuvo lengva perimti naująją meno kalbą, sunkiai sekėsi individualų stilių suderinti su socrealizmo reikalavimais. Sėkmingai lygiuotis į pripažintus socrealizmo pavyzdžius trukdė miglotas sovietų santvarkos, jos kasdienybės ir sovietinės propagandos klišių supratimas. Paskutinėje straipsnio dalyje svarstomos galimos dailininkų bendradarbiavimo su sovietiniu režimu priežastys: politinis naivumas, menininkų psichologija, oponavimas tarpukario Lietuvoje vykdytai kultūros politikai.The article analyses the Sovietisation of Lithuanian art in 1940–1941. How broadly and deeply were Lithuanian creators of fine art involved in the creation of Soviet art? How successful they were in adopting the iconography and expressive means of socialist regime? For what reasons did they collaborate with the occupation regime? First of all, the article analyses the activities of Lithuanian artists under the conditions of the Soviet occupation, development of institutional structure of the Sovietisation of art and the work they performed in the field of cultural propoganda. The author claims that there were artists loyal to the Soviet regime in the discussed period, and the new political authorities manipulated the competition between artists, their aspiration for professional success and fame. Artists were impressed by the respect to artists officially demonstrated in the Soviet Union and the priviledges they were provided with. An analysis of the then art criticism shows how gradually the question of artistic merit was devalued and instead emphasis was increasingly placed on the ideological effectiveness of a creative work. The new criteria in evaluating visual art developed from works of recognised Soviet artists. The second part of the article is devoted to the difficulties artists encountered in trying to learn the new language of art and to adjust their individual style to requirements of socialist realism. Artists’ successful adjustment to recognised examples of socialist realism was impeded by the vague understanding of the soviet order, its everyday life and clichés of the soviet propaganda. The practical part of the article contemplates on the possible reasons for artists’ cooperation with the Soviet regime