Art of propaganda: boundaries of expression

Tarybinio laikotarpio agitacinis menas Lietuvoje – šiuo metu primirštas reiškinys, nors jame slypi daug jo funkcionavimo formų, ideologinių ir socialinių momentų. Agitacinio meno specifinių ypatumų pažinimas leidžia geriau suprasti konkrečios epochos dekoratyvinį pobūdį, agitacinio meno paplitimą ir raidą. Agitacinio meno, arba vaizdinės agitacijos, sąvoka gali būti aiškinama plačiąja, siauresniąja ir siaurąja prasme, t. y. nuo labai plačios apimties iki šakos, žanro ar laikotarpio chronologinių reiškinių įvardijimo. Šiame straipsnyje „vaizdinės agitacijos“ sąvoka vartojama buvusiam sovietiniam reiškiniui, kuris chronologiniu požiūriu ribojamas tos valstybės egzistavimo datomis (1918-1990 metais), o žanriniu aspektu – tam tikromis nusistovėjusiomis taisyklėmis, įvardyti. Periodizacija Baltijos respublikose ribojama 1940-1990 metais. Agitacinio meno uždavinys buvo komunistinės ideologijos ir valstybės propaganda vaizdu, plastika, jungiant juos su tekstinėmis-literatūrinėmis, garsinėmis, veiksmo priemonėmis. Sovietinių laikų ideologinė propaganda skleista vaizduojamojo meno priemonėmis: šūkiais, plakatais, stendais, pastatų išorėje ir viduje. Tuo metu įsitvirtino estetiniai stereotipai, formuojantys žmonių sąmonę. Šiuo metu pagrindinis vaizdinės agitacijos-reklamos krūvis tenka dizainui, išsikristalizavusiam ir susiformavusiam visuomeninių, politinių, valstybinių idėjų ir poreikių bei prekių ir paslaugų reklamos plastinės raiškos erdvėje.The conception of art of agitation includes several meanings from very broad up to the definition of the phenomenon, chronologically by branch or genre. In broad meaning every work of art and trend may be called agitation since they all contain assertion or rejection of some idea. The conception of visual agitation in this article is restricted by the definition of the phenomenon, which existed in the Soviet Union from 1918 to 1990, in the Baltic Republics - in 1940-1990. The task of visual agitation was propaganda of communism ideology and the state employed visual means connected with texts and actions: painted slogans, expressions, portraits of the leaders, subject matter images in the interiors, on the streets. Huge material resources were assigned for visual agitation to decorate the environment with slogans and images, even prisons and camps. Gradually the influence of visual agitation started decreasing and became a decorative, ornamental pattern. Visual agitation as a phenomenon of art was not investigated in Lithuania and very quickly was forgotten as something alien in the panorama of Lithuanian culture. Broadly speaking this phenomenon formed some kind of aesthetic docility and consciousness, understanding of which helps to recognise materials and spiritual features of this epoc