Great ones in the small history, or how Antanas Baranauskas was directed into the ordinands’ pew

Straipsnis papildo pastarojo dešimtmečio diskusiją, kokia turėtų būti lietuvių ir Lietuvos literatūros istorija. Keliamas praktinis literatūros istorijoje aprašomų autorių kūrybai, biografijai, tekstologinėms bei bibliografinėms detalėms, sociokultūriniam kontekstui tenkančio dėmesio proporcijų ir jų nuoseklaus pagrindimo klausimas. Autorius atkreipia dėmesį į paradoksalią disproporciją, iškylančią dviejų pamatinių diachroninio literatūros aprašymo problemų – visuomenės, kultūros ir literatūros istorijos, asmenų ir kūrinių istorijos, tarptekstinių bendrumų istorijos derinimo ir literatūros proceso reiškinių bei meninių viršukalnių, didžiųjų figūrų derinimo – sankirtoje. Pasitelkiant konkrečius pavyzdžius (tarp jų – A. Baranausko) rodoma, kad santykis tarp biografijos, visuomeninės veiklos aptarimo ir kūrybos analizės yra deformuotas, o jį dar labiau iškreipia nepagrįstas dėmesio dozavimas skirtingiems biografijos etapams. Įprastas kliovimasis autoriniais šaltiniais, ypač dienoraščiais, skatina smulkiausiai dėstyti juose randamus faktus. Skubriau praslystama pro ištisus periodus, kuriems rekonstruoti reikia įvairialypės medžiagos analizės, netiesioginių liudijimų. Neadekvačiai plačiai narstomos „pikantiškos“, gimnazistų pamėgtos dramatiškų meilės ir panašių istorijų detalės. Įžvelgiama tendencija trumpinti iškilių ir plėsti kuklaus kūrybinio palikimo rašytojų biografijas. Striukos didžiųjų rašytojų neliteratūrinės veiklos charakteristikos dirbtinai susiaurina kultūros istorijos vaizdą, kurio svarbiausius aspektus perteikti tradiciškai pretenduoja būtent literatūros istorija.The paper supplements the discussion of a recent decade on the history of Lithuanians and Lithuanian literature. The paper focuses on the practical problem of the proportions of attention paid to the life and works of authors described in literary history, textological and bibliographical details as well as the sociocultural context, and their consistent substantiation. The author notes the paradoxical disproportion arising at the intersection of two underlying problems of diachronic description of literature: the coordination of social, cultural and literary history, the history of individuals and works, the history of intertextual similarities, and the coordination of literary process phenomena and artistic peaks, great figures. Concrete examples (including Antanas Baranauskas) are used to show that the proportion between the discussion of biography and public activities and the analysis of works has been deformed, and it has been even more distorted by unreasonable dosage of attention to different stages of biography. Typical reference to authors’ private sources, particularly diaries, promotes stating all facts indicated therein in the greatest detail. The entire periods that need diverse material analysis and indirect testimonies to be reconstructed are skipped. Inadequately much scope is given to the examination of “piquant” details of the dramatic love and similar stories, favoured by high school students. A tendency to shorten the biographies of prominent writers and expand the biographies of writers whose creative heritage is modest has been observed. Short characteristics of non-literary activities of the great writers artificially narrow the picture of cultural history, the key aspects whereof are traditionally conveyed by literary history