God-makers in Northern and Central Lithuania

Straipsnyje tiriamas dievdirbystės amatas, paplitęs XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės šiaurės ir vidurio Lietuvoje. Remiantis aprašomąja ekspedicijų ir archyvine bei ikonografine medžiaga, kraštotyrine literatūra, periodika, darbe aptariama dievdirbių socialinė ir ekonominė padėtis, mokymosi pradžia, darbo vieta, medžiagos ir įrankiai, kūrinių realizavimas ir paplitimas. Tyrimas atskleidžia, kad dievdirbiai dažniausiai buvo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai ar miestelių gyventojai. Polinkis drožybai dažniausiai pasireikšdavo dar vaikystėje, piemenaujant. Išsiskirdavo gražiau už kitus gebėję drožti. Paprastai tokie vaikai buvo daugiau linkę į kūrybą ir vėliau tapdavo medžio drožinėtojais, staliais, dailidėmis. Tad dauguma dievdirbių buvo savamoksliai. Dievdirbių gyvenimo būdas lėmė jų darbo vietą. Klajojantys meistrai dirbdavo užsakovų namuose. Sėslieji dievdirbiai dažniausiai dirbdavo namie. Vieni pagrindinių dievdirbių darbo įrankių buvo peilis ir kaltas. Dirbdami skulptūras dievdirbiai vadovavosi bažnyčiose matytais kūriniais, paveikslėliais maldaknygėse, kitų dievdirbių skulptūromis ir paminklais. Šio regiono dievdirbiai mažosios architektūros paminklus darė pagal užsakymus. Pagrindiniai užsakovai buvo valstiečiai, miestelių gyventojai ir bažnyčios. XX a. viduryje, sumažėjus mažosios architektūros paminklų ir skulptūrų paklausai, dievdirbių pagrindinis pragyvenimo šaltinis tapo nebe dievdirbystė, o kiti amatai arba žemės ūkis. Paklausos sumažėjimas lėmė ir laipsnišką šio amato nykimą.The paper explores the handicraft of god-making in the second half of the 19th c. – in the first half of the 20th c. in Northern and Central Lithuania. Based on descriptive expedition records, archival and iconographical material, literature of regional studies and periodicals, the study discusses the social and economic situation of god-makers, the start and place of their work, materials and tools as well as the realisation and spreading of their works. The study reveals that god-makers were mostly peasants with little or no land or inhabitants of small towns. The leaning towards carving was mainly observed in childhood, when shepherding. Those who were better at carving stood out among others. Usually these children were more creative and later became wood-carvers, joiners or carpenters. Thus most god-makers were self-taught masters. The lifestyle of god-makers determined their workplace. Strolling masters worked at their customers’ houses. Sedentary god-makers mainly worked at home. Knife and chisel were the main tools of god-makers. When sculpturing god-makers referred to the works they had seen in churches, illustrations in prayer books and the sculptures and monuments of other god-makers. God-makers from this region created small-scale architectural monuments on order. The main customers were peasants, inhabitants of small towns and churches. In the middle of the 20th c., after the demand for small-scale architectural monuments and sculptures subsided, the main source of income for god-makers was other handicrafts or farming rather than god-making. A decreased demand determined gradual disappearance of this handicraft