Images of Lithuanian and Prussian Gods in accordance with the data of written sources

Remiantis rašytiniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, kurie teikia duomenų apie lietuvių ir prūsų galimai turėtus dievų atvaizdus, taip pat pasitelkiant archeologijos duomenis, siekiama nustatyti, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys turėjo antropomorfinio pavidalo dievų stabų. Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Perkūno stabas, taip pat dievų – Patrimpo, Patulo, Kurko bei mitinių protėvių – Spėros, Pajautos, Kukovaičio stabai. Hipotetiškai galima teigti, kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu antropomorfinio pavidalo stabai galėjo būti statomi tik aukščiausiems dievams ir tik svarbiausiose, centrinėse, tarpgentinėse šventvietėse. Lokaliose (genties, bendruomenės) šventvietėse galėjo būti statomi sudievintus mirusius protėvius vaizduojantys stabai. Senosios religijos nuosmukio metu (ypač XVI a. pab. – XVII a.) iš inercijos dar galėjo rastis namų aplinkoje (valstiečio ūkyje) pagamintų antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdų. Tuo pačiu metu „dievaičiais“, „stabais“, matyt, jau galėjo būti vadinami ir įvairūs objektai (akmenys, medžiai, gyvulių kaukolės ar kailiai ir t. t.), į kuriuos, atlikus tam tikras įšventinimo apeigas, įsikelia dieviškosios galios.On the basis of the data of the written sources of Baltic mythology and religion providing the knowledge of the images of gods that Lithuanians and Prussians could have had, as well as on the archaeological data, we seek to establish whether the Lithuanian and Prussian tribes of the pre-Christian period had god idols in anthropomorphic shapes. Written sources most frequently name the idol of Perkūnas, and next to that, idols of gods Patrimpas, Patulas, Kurkas, and mythological ancestors Spėra, Pajauta and Kukovaitis. Hypothetically, one can state that in the pre-Christian period god idols in anthropomorphic shapes could have been erected exclusively for the most important gods and in the most significant, central, intertribal sacred places. Local sacred places could have deified idols representing only dead ancestors. In the period of decline of the ancient religion (especially in the late 16th – 17th c.), one could still find god idols in anthropomorphic shapes produced at home (in peasant farms). At the same time, other objects (such as stones, trees, animal skulls or furs, etc.) may have been already called "gods" or "idols": after certain consecration rites, they were believed to be inhabited by divine powers