People making statues of gods in a traditional rural community

Straipsnyje tiriami dievdirbių kaip autorių ir kaimo bendruomenės kaip užsakovės santykiai; siekiama per autoriaus ir užsakovo santykių prizmę panagrinėti dievdirbių statusą kaimo bendruomenėje, atskleisti, kiek dievdirbių kūriniai priklausė nuo užsakovo ir jo norų, kiek pats meistras paisė tų reikalavimų, kiek jo darbus veikė bažnyčios požiūris. Pagrindinis stimulas verstis dievdirbio amatu buvo užsakymų kiekis, garantavęs pakankamą pragyvenimą. Užsakymų kiekį dažnai lemdavo parapijos kunigo, taip pat kaimo bendruomenės įvertinimas. "Žymiaisiais" laikyti kunigų mėgstami dievdirbiai, "prastesniais" - dažnai kunigų kritikuojami, todėl pigiau savo darbus priversti parduoti meistrai. Siekdami tapti pripažintais meistrais, dievdirbiai paisė užsakovų norų ir vadovavosi jiems siūlomu pavyzdžiu ar nurodymu, kurių pagrindas - krikščioniškosios ikonografijos laikymasis ir realistinis vaizdavimo būdas. Pateiktas pavyzdys - paveikslėlis ar skulptūra - tapdavo siektinu idealu, o jo laikymasis ir kuo tikslesnis atlikimas būdavo svarbus meistro profesinio pripažinimo garantas. Saviti, nuo realistinių normų nutolusio traktavimo, deformuotų proporcijų darbai, t. y. tokie, kurie, šiuolaikiniu požiūriu, lemia dievdirbio kūrybos išskirtinumą ir savitumą, buvo suvokiami kaip prastas darbas.The article examines the relations between creators of images of god as authors and the rural community as the customer; attempts are made, in terms of the relations between the author and the customer, to study the status of the craftsmen within the rural community, to reveal the extent the images of god depended on the customers and their wishes, the extent the craftsman himself regarded the requirements and the extent his works were influenced by the views of the church. The main stimulus to engage in the craft was the amount of orders, which guaranteed a sufficient living standard. The amount of orders most frequently was determined by the evaluation by the parish priest and the rural community. The craftsmen, who had priests’ favour were considered the “famous” ones, those who received criticism from the priests were held “inferior” and were forced to sell their works at a lower price. In order to get recognition, the craftsmen regarded the customers’ wishes and observed the suggested examples and followed the instructions, based on the requirements to observe the Christian iconography and the realistic ways of imaging. The provided example, i. e. a painting or a sculpture, became a reference standard and its observance and the most precise replication possible was an important guarantee of professional recognition of the craftsman. Peculiar works, characterizing with treatment, far from the realistic norms and deformed proportions, i. e. those, which, in modern views, determine the exclusiveness and idiosyncracy of the work, were considered inferior