Apsisprendimas 1918 m. pradžioje ir vokiečių reakcija

Vokietijos kancleris Hertlingas, priimdamas tautų apsisprendimo teise grįstą Sovietų Sąjungos siūlymą dėl taikos be aneksijos ir atsižvelgdamas į primygtinį Daugumos partijų reikalavimą, viešai įpareigojo savo vyriausybę gerbti lenkų, lietuvių ir kuršių apsisprendimo teisę. Nors tai buvo deklaruota, vyriausybė puoselėjo tikslus prijungti besikuriančias naujas valstybes prie Vokietijos, tačiau tik ne aneksijos būdu. Kariuomenės generalinis štabas, vadovaujamas Hindenburgo ir Ludendorffo, visiškai atmetė apsisprendimo galimybę ir bandė prastumti karinės ekspansijos ir aneksijos politiką okupuotų teritorijų atžvilgiu. Valstybės sekretorius Kiihlmannas, siekdamas taikingai suderinti šias skirtingas pozicijas, taktiškai pritaikė apsisprendimo principą. Tačiau Brest-Litovske jam nepavyko gauti Sovietų pritarimo dėl naujų valstybių Tarybų. Vokietijos vykdoma Rytų politika ir toliau buvo ginčijama prezidentui Wilsonui ir Ministrui pirmininkui Lloydui George'ui reikalaujant tautų apsisprendimo teisės. Abu politiniai lyderiai pateikė aiškią tautų apsisprendimo teisės koncepciją, numatančią galimybę vadovauti vadovaujamųjų sutikimu, ir teritorinių klausimų išsprendimą atsižvelgiant į gyventojų interesus. Tačiau Hertlingas pritarė šiems principams tik formaliai ir paskelbė, kad teritoriniai klausimai turi būti sprendžiami dvišaliu susitarimu. Reichstago Daugumos partijos buvo pasirengusios pritarti anglosaksų koncepcijai dėl tautų apsisprendimo teisės ir priimti didesnę dalį „Keturiolikos punktų". Jais buvo siekiama užtikrinti galimybę besiformuojančių naujų valstybių tautoms išreikšti savo pačių valią. Galimybė pakreipti klausimus tokia linkme išgaravo, kai Reichstago dauguma priėmė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos taikos sutartį, nebalsavo tik socialdemokratai. Parlamento ir vyriausybės valdžia Generaliniam štabui ėmė sparčiai silpnėti po to, kai Sovietų Sąjunga pasitraukė iš taikos derybų. Taigi Baltijos provincijų ir Lenkijos tautų atsisakymas pavaldumo Rusijai galėjo būti laikomas pirmuoju žingsniu, žengtu tautų apsisprendimo teisės link. Vis dėlto antrasis žingsnis, kai tautos mėgino laisvai nulemti savo šalių ateitį 1918 m. kovą, nusikėlė į neapibrėžtą ateitį.This paper examines the role of the principle of self-determination in German diplomacy and domestic debate until a peace treaty between the Central Powers and Russia was concluded in March 1918. We will first look at the position of the German government and of the Supreme Command. Thereafter we analyse the role of self-determination as expressed in the peace proposals by President Wilson and Lloyd George, both of them reacting to the Soviet initiative and challenging the German position. In the end the focus is directed to the Reichstag parties, especially the Reichstag majority, and their understanding of self-determinatio