Contradictory attitudes towards the Lithuanian language in Tilžė in the 3rd and 4th decades of the 20th century: contemporaries' testimonies in the Archive of Marburg Herder Institute

Marburge įsikūrusio Herderio instituto Dokumentų archyvo medžiaga atveria galimybę papildyti turimus duomenis apie lietuvybę Rytprūsiuose ir analizuoti, koks tarpukariu buvo Tilžės apskrities lietuvių tautinės mažumos santykis su gimtąja kalba. Straipsnyje remiantis dviem Herderio instituto Dokumentų archyvo rinkiniais (Kristupo Kairio rašytiniu palikimu ir Povilo Rėklaičio palikime esančiais Viliaus Gaigalaičio ir Jurgeno Storosto dokumentais) tiriami lietuvybės puoselėtojo Vydūno (1868-1953) bei vokiečių valdžiai lojalaus Tilžės mokyklų inspektoriaus Kristupo Kairio (1876-1951) požiūriai į Rytprūsių lietuvių kalbos išlikimą asimiliacijos ir kartų kaitos procese. Siekiant išsamiau atskleisti konfrontuojančius šių asmenybių požiūrius pasitelkiama tarpukario Rytprūsių elementorių ir spaudos medžiaga bei istorikų tyrimai. Į Vydūno ir K. Kairio konfrontacijąpatekę aktualūs tarpukario Rytprūsių lietuvių kalbos klausimai padeda detalizuoti lietuvių kalbos vartojimo sferų analizę, geriau pažinti pačios kalbos ypatybes (pvz., ortografijos ir leksikos bruožus). Aptarti prieštaringi šių asmenybių požiūriai į lietuvių kalbą atskleidžia du skirtingus tautinės savimonės tipus, kuriuos formavo vaikystės aplinka, profesiniai įsipareigojimai, vidiniai įsitikinimai ir santykis su sociokultūrine Rytprūsių situacija. Vydūnas - laisvos dvasios praktinės filosofijos atstovas, savo straipsniais, knygomis ir visuomenine veikla skatinęs lietuvininkus dvikalbystės sąlygomis gerbti, saugoti ir vartoti Rytprūsių lietuvių kalbą bent privačioje sferoje, siūlęs lingvodidaktinių ir ortografijos idėjų.The material belonging to Document archive of Herder institute established in Marburg provides the opportunity to supplement the available data about Lithuanianism in East Prussia and analyze the relationship of Lithuanian national minority (in the district of Tilžė) with the native language during the interwar. With reference to two collections of Document archive of Herder institute (written heritage by Kristupas Kairys as well as Vilius Gaigalaitis' and Juergen Storost's documents present in Povilas Rėklaitis' heritage), this article researches attitudes of Vydūnas (fosterer of Lithuanianism) (1863-1953) and Kristupas Kairys (school inspector of Tilžė who was loyal to German authority) (1876-1951) towards the survival of the Lithuanian language in East Prussia in the process of assimilation and alternation of generations. In order to reveal the confronting attitudes of these personalities in detail, the primer and press material as well as historians' research of interwar East Prussia have been used. Topical issues of the Lithuanian language peculiar to interwar East Prussia which appeared in the confrontation of Vydūnas and K. Kairys help to detail the analysis of the spheres in which Lithuanian was used as well as to better know the characteristics of the language itself (e.g. features of orthography and vocabulary). Contradictory attitudes of these personalities towards the Lithuanian language reveal two different types of the national self-awareness which were formed by the childhood environment, professional obligations, internal convictions and relationship with the sociocultural situation of East Prussia. Vydūnas was a representative of practical philosophy having free spirit. With the help of his articles, books and social activities Vydūnas encouraged Prussian Lithuanians to respect, preserve and use the Lithuanian language of East Prussia at least in the private sphere under conditions of bilingualism and offered ideas of linguo didactics and orthography. Kristupas Kairys could be called a denationalized Lithuanian of East Prussia or a Lithuanian whose assimilation continued since squeezed in the frame of loyalty to the authority and political attitudes he expressed only a passive attitude without practical interes