Attitudes of exile thinkers towards the first Republic of Lithuania

Straipsnyje analizuojama išeivių intelektualų (Vytauto Kavolio, Karolio Drungos, Romo Misiūno, Vytauto Vaitkevičiaus, Juozo Girniaus ir kt.) polemika spaudoje dėl Pirmosios Lietuvos Respublikos vertinimų, tuo pačiu apmąstant ir savo pačių laikyseną lemtingaisiais 1940 m. Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenę išeivija matė tokią, kuri jau buvo pasiekusi tokį brandos lygį, jog nepriklausomybę suvoktų kaip būtinybę. Tokios nuotaikos ne tik vyravo tarp inteligentijos, bet ir plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose. Deja, nepaprastai didelis veržlumas ir platūs užmojai kartais virsdavo tiesiog materialinės naudos paieška, kas ilgainiui tapo išeivijos klijuojama etikete daugumai inteligentijos. Vertindami kultūrinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, išeiviai akcentavo aukštą švietimo lygį tiek mokyklose, tiek universitete. Tačiau kalbėta ir apie tai, jog visuomenė dar nebuvo pajėgi suprasti ir vertinti meno. Tačiau visas Pirmosios Lietuvos Respublikos politinis gyvenimas, neskaidant jo į atskirus politinius įvykius, buvo suvokiamas teigiamai, kaip visiškai save pateisinęs. Atskirų politinių įvykių vertinimas priklausė nuo asmeninių išeivių pažiūrų, simpatijų ir antipatijų. Todėl kiekvienas periodas vertintas kontroversiškai. Daugiausia diskusijų išeivijoje susilaukė 1940 metų įvykiai: prezidento A. Smetonos pasitraukimas į Vakarus, valstybės politika dėl būtinosios ginties.The period of the First Republic of Lithuania was brought into a new space. In exile as well as during the time of independence this period was not idealized. All that caused different evaluations of the past. Talking about the evaluations of the society in the thoughts of emigrants, we have to admit that the Catholic emigrant sector divided society into two parts: that affected by the East and that affected by Western culture. The latter was thought much superior because it appealed to Catholic values. The cultural life of the First Republic was much praised for its progress and maturity. But its political life attained quite different evaluations. The struggle for independence and its first years were idealized by almost everyone but as we get closer to the period of the Constituent Assembly evaluations vary. The shortcomings of this period are highlighted by many. Most disputes in the emigration press erupted with the coup d'ėtat of the December 17. 1926 and ended with the retreat of President Antanas Smetona to the West. It probably couldn't have been otherwise because many members of the former political parties regrouped and renewed their activities in the diaspora. Even after some time the political fervour of the First Republic of Lithuania did not quiet down