Apie tautosakos pabaigos pradžią

Autorė pažymi, kad jos straipsnis skaitytinas kaip profesoriaus Donato Saukos darbų įtakos 20 amžiaus antrosios pusės lietuvių folkloro rinkimui ir jo įžvalgų aktualumo 21 amžiaus pradžios folklorinės kultūros tyrimams refleksija. Straipsnyje, remiantis moksliniais D. Saukos darbais ir naudojantis 2000-2009 metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristinių ekspedicijų įvairiose Lietuvos vietovėse patirtimis, nagrinėjama galimo perėjimo nuo klasikinio folkloro likučių rinkimo prie dabartinės folkloro kultūros fiksacijos problema. Autorė teigia, kad svarstymai apie folkloro pabaigą lietuvių folkloristikoje periodiškai iškyla nuo 19 amžiaus vidurio ir tęsiasi iki mūsų dienų. Paprastai turimas omenyje klasikinių folkloro žanrų (senųjų dainų, pasakų, padavimų) nykimas. Tačiau beveik nekreipiamas dėmesys į naujas folkloro formas: žodinius ir rašytinius prisiminimus, sapnus, tautosakos teikėjų individualią poetinę kūrybą. Straipsnyje atskleidžiama, kad D. Saukos darbuose folkloro pabaiga reflektuojama kaip aktyvi dabartinės liaudies kultūros naujų kelių pažinimo paieška. Teigiama, kad savo knygoje „Lietuvių tautosaka“ (2008) tautosakininkų darbą su visai nauja tyrimo medžiaga (turima galvoje gyvenimiška žmogaus istorija kaip šiuolaikinės folkloristikos objektas) D. Sauka vadina „dvasios tyrimo dokumentika“. Toks apibrėžimas, autorės nuomone, rodo naują metodologinį požiūrį ir kviečia įdėmiau žvelgti į informantų individualų vertybių pasaulį ir naujausiose tautosakos ekspedicijose siekti kultūrinio dialogo tarp tautosakininko ir jo pašnekovo.The author states that her article should be read as reflections over the impact of professor Donatas Sauka’s works on the collection of the Lithuanian folklore during the second half of the 20th century and the relevance of his insights for the research of folklore culture in the beginning of the 21st century. The article uses Sauka’s scientific research and the experience of folklore expeditions of 2000-2009 pursued by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in a number of Lithuanian regions to analyse the issue of the possible transition from the collection of classical folklore remainders to the register of current folklore culture. The author states that considerations about the end of folklore in Lithuanian folkloristics have periodically emerged from the middle of the 19th century until today. Such thoughts are usually expressed with reference to the extinction of classical genres of folklore (old songs, fairytales, and legends). However, very little attention is paid to the new forms of folklore: oral and written memories, dreams, and individual folklore poetic works. The author states that the end of folklore in Sauka’s works is perceived as an active search for new trends of today’s folklore. The author writes that in his book “Lithuanian Folklore” (2008) Sauka refers to the work of folklorists and new research material (where human history is perceived as an object of modern folkloristics) as “documentation of spiritual research”. In the author’s opinion, such a definition shows a new methodological attitude and invites to have a look at the world of individual values pursued by the informants and search for a cultural dialogue between a folklorist and his counterpart in the new folklore expeditions