Leidinys tas pats ar naujas?

Lietuvių muzikinės folkloristikos pagrindėja profesorė Jadvyga Čiurlionytė (1899–1992) greta teorinės etnomuzikologijos aistringai darbavosi ir folkloro tekstologijos srityje. Atlikusi daug reikšmingų darbų, Čiurlionytė sumanė naujam gyvenimui prikelti svarbų lietuvių liaudies dainų šaltinį – Christiano Bartscho dviejų tomų muzikinį rinkinį „Dainų balsai“, 1886 ir 1889 m. išleistą Heidelberge. Šis rinkinys, kurio pavienių egzempliorių išliko mokslinėse bibliotekose, platesnei visuomenei buvo visai nežinomas. Didelė šio rinkinio dainų dalis buvo užrašyta Mažojoje Lietuvoje. Bartschas aktyviai reiškėsi Lietuvių literatūros draugijoje. XIX a. lietuviškų dainų negausių skelbėjų bei rinkėjų aplinkoje tai buvo tikrai išsiskirianti asmenybė. Knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (1969) Čiurlionytė kritiškai analizavo Bartscho ir kitus senuosius lietuvių liaudies dainų rinkinius. Paskelbtas Bartscho rinkinys nebuvo tobulas, tačiau akivaizdus žingsnis į priekį, ypač vertingas dėl pirmą kartą jame paskelbto didelio Mažojoje Lietuvoje užrašytų melodijų pluošto. Bartscho leidinys, jo kritika ir visi trūkumai vienaip regėjosi anoje epochoje ir visai kitaip atrodo šiandien, kai mūsų nebeslegia nustatyta metodologija ir galime be trukdymų ir kontrolės skelbti kultūros istorijos šaltinius. Tačiau pasirodžius dar vienai lietuviškai, naujai suredaguotai rinkinio laidai kyla pamatinis klausimas: ar šiuolaikinė mokslinė savimonė akceptuoja „pagerintą“, „paredaguotą“, vadinasi, neautentišką istorinį šaltinį?Apart from theoretical ethno-musicology, the founder of Lithuanian musical folkloristic professor Jadvyga Čiurlionytė (1899–1992) worked actively in the field of folklore textual criticism. Having performed a number of significant works, Čiurlionytė decided to revive an important source of Lithuanian folk songs – a two volume collection of songs by Christian Bartsch (1886, 1889), published in Heidelberg. This collection, individual exemplars of which were preserved in academic libraries, was unknown to the general public. A great deal of songs from this collection was put down in Lithuania Minor. Bartsch actively participated in the Lithuanian Literature Association. He was an outstanding personality among few collectors and advertisers of Lithuanian songs in the 19th century. In her book “Lietuvių liaudies dainų melodikos bružai” [Melodic features of Lithuanian folk songs] (1969), Čiurlionytė critically analysed collections of old Lithuanian folk songs collected by Bartsch and others collectors. The publicised set collected by Bartsch was not perfect, however, it was an obvious step forward, particularly valuable due to the fact that it contained a great number of melodies put down in Lithuania Minor. The collection of Bartsch, its criticism and all drawbacks were perceived in one way at those times, and are perceived differently at present, when we are not burdened by the specified methodology and we can announce sources of cultural history without any obstacles and control. However, with the publication of the newly edited collection, one fundamental question emerges: whether contemporary academic self-consciousness accepts the “improved” and “edited” thus non-authentic historical source