Shortening and metatony in the Lithuanian future

Mokslininkai neretai diskutuoja apie akūto trumpinimo ir metatonijos pasiskirstymą lietuvių kalbos būsimojo laiko trečiojo asmens formose. Tradiciniai aiškinimai, kad trumpėjimas yra reguliarus daugiaskiemeniuose kamienuose, o metatonija vienskiemeniuose atmetami. Petito (Daniel Petit) teigimu, trumpėjimas paveikė kamienus su akūto vienbalsiais, tuo tarpu metatonija susijusi su akūtinius dvibalsius turinčiais kamienais. Visgi pastaroji taisyklė tinka tik pirmojo ir antrojo vienaskaitos asmens galūnėms -ù ir -ì. Reikėtų išanalizuoti, kaip atsirado trumpėjimas vienskiemenėse šaknyse ir metatonijos paplitimas tarp priesaginių vienbalsių daugiaskiemeniuose kamienuose. Norminėje kalboje, kuri paremta aukštaičių tarme, trumpėjimas yra tik balsiuose ý ir ū́ kai kuriose vienskiemenėse šaknyse. Visuose kituose veiksmažodžiuose veikia metatonija, kuri taip pat plinta ir priebalsinių šaknų kategorijoje. Daroma prielaida, kad balsiai ý ir ū́ buvo trumpinti vienskiemenėse šaknyse, o metatonija buvusi íe, úo, é ir ó. Ginčas dėl trumpėjimo ir metatonijos pasiskirstymo apima tik vienskiemenius veiksmažodžius su íe, úo, ė́ ir ó šaknyje. Labiausiai į rytus nutolusių regionų aukštaičių tarmėse metatonijos nebuvo visiškai, o trumpėjimas plito tiek cirkumfleksinėse šaknyse, tiek liepiamojoje ir tariamojoje nuosakoje. Vis dar lieka neišspręstas chronologijos klausimas, kadangi tiek trumpėjimas, tiek metatonija laikomi sąlyginai naujais reiškiniais, todėl laiko masiniam metatonijos paplitimui buvo per mažai. Metatonija veiksmažodžiuose su -ė́ti, -óti ir -úoti yra senesnis reiškinys. Analizė paremta rytų baltų kalbų duomenimis