High school ateitininkai in independent Lithuania (1918-1940)

Straipsnio objektas - moksleivių ateitininkų veikimo laisvės klausimas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940). Siekiama atskleisti, kas sąlygojo ateitininkų veikimo laisvę, kokį vaidmenį atliko politinis režimas ir patys mokyklų pedagogai leidžiant ar draudžiant moksleivių ateitininkų veikimą. Kartu siekiama aptarti ateitininkų ir Lietuvos episkopato laikyseną po to, kai politinis režimas ėmė varžyti, o 1930 m. rudenį ir uždraudė moksleivių ateitininkų veiklą, taip pat apžvelgti katalikiškos visuomenės pastangas atgauti moksleiviams ateitininkams veikimo laisvę. Teigiama, kad Leono XIII socialinė doktrina, skatinusi Bažnyčią aktyviau vykdyti socialinę misiją pasaulyje, padarė lemiamą įtaką ateitininkų judėjimo atsiradimui XX a. pradžioje. Tuomet, kaip bandymas išspręsti katalikiškos pasaulietinės inteligentijos stygiaus problemą, gimsta ateitininkų judėjimas, vienijantis katalikišką akademinį jaunimą ir ugdantis jį inteligento misijai. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1941) ateitininkai tapo įtakingiausia mokslus einančio jaunimo organizacija. Ateitininkų judėjime išugdyti jaunuoliai vėliau papildė katalikų visuomenės organizacijų gretas. Ateitininkų judėjimas buvo vienas iš katalikiško jaunimo ugdymo projektų nepriklausomoje Lietuvoje. A. Smetonos autoritarinis režimas, įvestas po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, nuosekliai siekė valstybės monopolijos švietimo sistemoje, todėl Katalikų Bažnyčios veikla jaunimo švietimo srityje buvo ribojama. Siekiant aukščiau minėtų tikslų pradėta kurti ir populiarinti pro-vyriausybines jaunimo organizacijas, tuo pat metu ribojant katalikiškų jaunimo organizacijų veiklą. Valstybinė švietimo sistemos monopolizacija pirmiausiai buvo nukreipta prieš ateitininkus. Šios tendencijos pradėjo ryškėti netrukus po perversmo, bet įgyvendintos 1930 m. rudenį, kai Švietimo ministerija uždraudė moksleivių organizacijų veiklą mokyklose. Šis sprendimas buvo tiesiogiai nukreiptas prieš ateitininkus, politinio režimo kaltintus glaudžiais ryšiais su opozicine Krikščionių demokratų partija. Tautininkų vadovų spaudimas turėjo du tikslus: sutelkti jaunimo švietimą valstybės rankose ir neleisti politiniams režimo oponentams, krikdemams, naudoti ateitininkų judėjimą savo politiniams siekiams įgyvendinti. Po Švietimo ministerijos įsakymo uždrausti ateitininkų veiklą mokyklose, jie pasitraukė į pogrindį. Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupai (episkopatas) bandė šį klausimą iškelti tarptautiniu mastu, paversdamas tai Lietuvos ir Vatikano santykių klausimu, tiksliau, klausimu dėl konkordato vykdymo, bet norimo efekto nepasiekė. [...]The object of this article is the question of the activity freedom of the high school ateitininkai in independent Lithuania (1918-1940). There is an effort to reveal what influenced the activity freedom of the ateitininkai, what role did the political regime and the teachers of the schools play in allowing or prohibiting the activities of the high school ateitininkai. The attitude of the ateitininkai and Lithuania's bishops after the political regime began to restrict and in fall of 1930 prohibited the activities of high school ateitininkai is discussed as well as the efforts of the Catholic community to regain activity freedom for the high school ateitininkai. It is declared that the social doctrine of Leo XIII, declaring an active social mission of the Church in lay life, inspired the birth of the ateitininkai movement (youth groups calling themselves "ateitininkai") in the beginning of the 20th c. At that time, when the efforts to resolve this mission were hampered by the absence of lay Lithuanian Catholic intellectuals and the ateitininkai movement, uniting and fostering Catholic academic youth, was born. In this way the ateitininkai movement became a project for the nurturing of a Catholic intelligentsia. In independent Lithuania (1918-1941) the ateitininkai was the most important student youth organization. The youth nurtured in its ranks supplemented the ranks of Catholic society organizations. The ateitininkai movement was one of the projects for fostering Catholic youth in Lithuania in the period between the World Wars. The authoritarian regime of A. Smetona which was established after the state upheaval of December 17, 1926 consistently sought to monopolize all education in the hands of the state, and thus considering the Catholic Church to be a competitor sought to banish it from the field of youth education. One of the directions of the states monopolization of education became the creation and promotion of pro-government youth organizations accompanied by restrictions on the activities of Catholic youth organizations. This monopolization for state education was primarily directed against the ateitininkai. These tendencies began to emerge shortly after the uprising, but materialized most clearly in the fall of 1930 when the Education Ministry forbade high school organization activities in the schools. This decision of the authorities was foremost directed against the ateitininkai, whom the political regime blamed with having close ties with the opposition Christian Democratic Party. The pressure of the Nationalist authorities was conditioned by both the goal to concentrate education in the hands of the state as well as the fear that the political opponents of the regime, the Christian Democrats, could use the ateitininkai movement as a possible ally in a political battle. After the Education Ministry prohibited the activities of the high school ateitininkai, they went into the underground. The bishops of Lithuania's Catholic Church tried to resolve this question by making it international - making it a question of the implementation of the Lithuanian-Vatican Concordat, but this had no effect. […