Ką mums seka vaiko sukurta pasaka

Recenzijoje pristatoma Nijolės Bražienės knygelė "Ką seka vaiko pasaka". Tai metodinė priemonė, kurioje gvildenami pradinių klasių moksleivių sukurtų pasakų atpažinimo ir vertinimo kriterijai, pateikiama įžvalgų apie tokių pasakų tekstuose atsispindinčias vaikų gyvenimo problemas. Mokinių kūrinėliai gretinami ir su liaudies pasakomis, ieškoma formos, turinio, poetikos panašumų ir skirtumų. Recenzijos autorė išsako kilusias abejones dėl kai kurių aptariamoje knygoje pateiktų metodologinių prielaidų, dėstomų idėjų, siūlomų principų. Ji įžvelgia tam tikro metodologinio nenuoseklumo, kai teorinės nuostatos formuluojamos remiantis liaudies ir vaikų kurtų pasakų lyginimu. Tautosakinė pasaka ir vaiko kurta pasaka yra priskiriamos to paties pobūdžio kūrybai, tačiau vaiko sukurtas pasakojimas vertinamas pagal autorinei kūrybai keliamus savitumo reikalavimus. R. Racėnaitės nuomone, metodologiniu požiūriu vaikų sukurtas pasakas korektiškiau būtų gretinti ne vien su tautosakine pasaka. Ji siūlo pasiremti viena esmingiausių literatūrinės pasakos ypatybių - "pirminio ir antrinio pasaulių" apibrėžtimi. Tyrinėjant santykį tarp pirminio ir antrinio pasaulio vaikų sukurtose pasakose, galima įvertinti ne tik vaiko kūrybiškumą, bet rasti tinkamą raktą "pasakojimui iš patirties" aptarti. Aptariamoje knygoje interpretuojamos tik emocinių ir elgesio problemų turinčių vaikų sukurtos pasakos. R. Racėnaitė siūlo nors trumpai aptarti vaikų iš normalių šeimų kurtų pasakų ypatumus, išvardyti tokių kūrinėlių skirtumus ir panašumus, lyginant su emociškai pažeistų vaikų kuriamais pasakojimais.The review presents Nijolė Bražienė’s book "Ką Seka Vaiko Pasaka". The book is a methodical tool, examining the criteria for recognition and evaluation of the tales, written by the pupils of primary forms and presenting certain insights on the problems of life of the children, reflected in the texts of such tales. Pupils’ creations are also compared with folk tales, the similarities of and differences between the form, content and poetics are searched for. The author of the review expresses her doubts regarding certain methodological prerequisites, ideas and principles, suggested in the book in question and sees a certain lack of methodological consistency, when the theoretical provisions are formulated referring to comparison of folk tales and tales, created by children and their attribution to the creations of the same character however the tales, created by children are evaluated according to the requirements of peculiarity, raised for the authors creations. In the opinion of R. Racėnaitė, in methodological terms the tales, created by children should be compared not only to folk tales. The author of the review suggests referring to one of the most essential peculiarities of the literary tale, i. e. the definition of the “primary and secondary worlds”. When examining the relation between the primary and secondary world in tales, created by children, one can evaluate both the child’s creativity and find the proper key for discussion of the “narrative from experience”. In the book under study only tales, created by children with emotional and behaviour problems are interpreted. R. Racėnaitė suggests discussing the peculiarities of the tales, created by children, coming from normal families, at least in brief, and list the similarities and differences between such tales and those, written by emotionally suffering children