Jono Juškaičio poezijos kodo ieškojimai

Recenzijoje aptariama 2018 m. išleista Virginijos Balsevičiūtės knyga „Toks gražus, toks liūdnas...: Monografija apie Jono Juškaičio kūrybą“. Autorė užsibrėžė išryškinti Juškaičio lyrikos meninio pasaulio savitumą. Taip pat įrašyti Juškaičio kūrybą į lietuvių lyrikos istoriją ir susieti su pagrindiniais kūrybos kontekstais – sovietmečio ir egzodo poezija. Viskas išdėstyta keturiuose pagrindiniuose skyriuose. Pirmojoje dalyje autorė dėmesingai išžvalgo literatūrinius Juškaičio kūrybos kontekstus: autobiografinius tekstus, ryšius su išeivija, artimiausią literatūrinę aplinką. Antrame skyriuje tyrinėja Juškaičio poetinį kraštovaizdį, jį traktuodama kaip gamtos ir kultūros elementų dermę, ypatingu būdu suartinančią gamtą ir žmogų. Trečiame skyriuje autorė aptaria lyrinio subjekto santykį su savo egzistencija, santykį su tauta, jos istorija, su pasauliu apskritai. Paskutiniame analizės skyriuje Balsevičiūtė Juškaičio kūrybą nagrinėja, atkreipdama dėmesį į įvairias poetikos kategorijas – eilėraščių modelius, žanrų įvairovę, poetinės leksikos pasirinkimus, metaforų lauką, eilėraščių intertekstus. Iškeliamas poeto soneto ir elegijos pamėgimas, egzotiškų žanrų paieška. Atsiremdama į tyrinėjusiųjų Jono Juškaičio kūrybą darbus, Virginija Balsevičiūtė taria savo žodį apie reikšmingą lietuvių poetą, per šešias dešimtis metų sukūrusį egzistencinio tipo lyriką, kurioje išgryninti meditatyviniai pradai ir kurioje labai stipri etinė refleksija