Великий инквизитор Антанаса Мацейны: герменевтический действенно-исторический аспект

Straipsnyje siekiama suvokti istorinę teksto (Fiodoro Dostojevskio novelės "Didysis inkvizitorius", 1879-1880) ir skaitytojo-interpretatoriaus (Antano Maceinos interpretacijos Didysis inkvizitorius, 1946) distanciją bei supratimo įtampą, užtekstinės tikrovės, istorinių kontekstų, tiesiogiai ar netiesiogiai juos inspiravusių, savitumą bei dviejų skirtingų laikmečių dvasią, jų sąveikos ypatumą arba, tariant trumpai, pateikti kultūros objektų istorinio sąlygotumo analizę. Maceinos veikalas - sudėtingos struktūros interpretacinis darinys, savaip atskleidžiantis Dostojevskio paskutiniojo romano to paties pavadinimo dalies teksto prasmę, - žvelgiant iš laiko projekcijos iškyla greta autentiško rusiško teksto kaip analizės vertas kitakalbės - lietuvių - kultūros objektas. Straipsnyje taip pat siekiama perimti bei modifikuoti tradicijos perduotus prasminius požiūrius, įtarpinti juos į dabartį pagalba kalbos, atliekančios nuolatinę praeities ir dabarties akiračių sintezę. Maceinos interpretacijai suprasti pasitelkiamos ir egzistencinės hermeneutinės sąvokos "individualumas", "gyvenimas", "vidujybė", kurias Gadameris lakoniškai apibūdino verbum interius. Maceina sukonkretina dviejų jau tapusių tradicinėmis Dostojevskio teksto interpretacijų pavyzdžius kaip: (a) rašytojo teikiamo Ivano Karamazovo psichologijos brėžio pagilinimą ir (b) "legendos" kaip katalikybės kritikos suvokimą. Maceina, priskiręs autoriaus funkcijas herojui ir pripažinęs pirmosios interpretacijos loginį teisėtumą, tvirtina, kad taip traktuojant novelę suvokiamas tik pirmasis, skaitytojui akivaizdžiai matomas planas.The article attempts to comprehend the historical distance between a text (Fyodor Dostoyevsky’s novella “The Great Inquisitor", 1879-1880) and its interpretation (Antanas Maceina’s interpretation of “The Great Inquisitor”, written in 1946), the tension of comprehension, the peculiarity of the behind-the-text reality and the historical context, which directly or indirectly inspired the said factors and the spirit of two different periods and the peculiarity of their interrelation, i. e. to present the analysis of historical conventionality of objects of culture. Maceina’s interpretation is of a complex structure, it reveals the meaning of the text of the part of Dostoyevsky’s last novel of the same name in a peculiar manner – viewing from the time projection, apart from the authentic Russian text there emerges an object of another, i. e. Lithuanian culture, which is also worth analyzing. The article also attempts to take over and modify the meaningful views, conveyed by the tradition and embed them into the present times by employing the language, performing a continuous synthesis of the past and present-day outlooks. In order to comprehend Maceina’s interpretation the existential hermeneutical concepts of “individuality”, “life” and “the inside”, laconically characterized by Gadamer as “verbum interius”, are also employed. Maceina concretizes examples of the two traditional interpretations of Dostoyevsky’s text as: (a) the deepening of the psychological section of Ivan Karamazov, conveyed by the writer and (b) comprehension of the "legend" as criticism of Catholicism. Maceina, upon attributing the author’s function to the character and recognizing the logical continuation of the first interpretation, states that such treatment of the novel provides a possibility to comprehend only the first plan, obviously seen by the reader