Celebrations of mystical marriage in the church of St. Catherine in Vilnius in the 18th centrury

Konsekracijos tradicija siekia ankstyvosios krikščionybės laikus, iki susiformuojant pirmosioms organizuotoms vienuolijų institucijoms. Ankstyviausia III a. siekiančia Dievui pašvęstojo gyvenimo forma buvo atsiskyrėliškas gyvenimas, kilęs iš pavienių tobulesnio gyvenimo siekiančių vyrų ir moterų atsisakymo kurti šeimą, nusišalinimo nuo visuomenės, atsiskyrimo, bandant vienumoje visiškai atsiduoti Dievo garbinimui ir geriau pažinti save ir susivaldymui. Dievui pasišventusios moterys buvo pašventinamos kaip Viešpaties nuotakos, jų pasirinktas gyvenimo kelias simboliškai buvo išreiškiamas kaip tuoktuvės su Viešpačiu. Susikūrus vienuolijoms ši tradicija kai kuriuose moterų ordinuose (benediktinių, brigitiečių, cistersių, norbertiečių) išliko, pašventinimas buvo atliekamas prieš arba po įžadų davimo. Mistinės sužadėtuvės su dieviškuoju sužadėtiniu yra amžinųjų vienuolystės įžadų metafora. Būsimos vienuolės atitinkamomis liturginėmis apeigomis yra pašvenčiamos Dievui, mistiškai sužieduojamos su Kristumi ir paskiriamos tarnauti Bažnyčiai. Baroko epochoje Kulmo kongregacijos benediktinių vienuolynuose mistinių sužadėtuvių metafora įgavo platesnę išraišką ir apėmė keletą apeigų – įvilktuves, profesiją bei konsekraciją. Straipsnyje analizuojamos Vilniaus benediktinių įvilktuvių, profesijos bei konsekracijos apeigos bei jų įtaka Šv. Kotrynos bažnyčios dekorui ir ikonografijai, t. y. siekiama atskleisti, kaip šios iškilmės paveikė meno kūrinių turinį ir formą ir kaip bažnyčioje esantys sakralinės dailės objektai iliustravo ir idėjinėmis prasmėmis papildė šiuos ritualus.The paper sets out to analyse the influence of the clothing ceremony of Vilnius Benedictine nuns as well as profession and consecration ceremonies on the décor and iconography of St. Catherines Church. It will attempt to reveal how a specific art object illustrates and supports the ritual, and how a religious event' determines the contents and form of the object. The mystical engagement with the divine fiancée is a metaphor of the eternal vows of nuns. After having expressed their sacred will to follow Christ particularly closely, future nuns are dedicated to God, mystically engaged with Christ, the Son of God, and ordered to serve the Church by the bishop of their diocese through an appropriate liturgical ceremony. During the Baroque epoch the symbols of engagement acquired a wider expression and included not only the profession, but also clothing and consecration in Benedictine nunneries of Chelmno congregation; thus the act of mystical pledge took place even three times in a nun's life. It would be worth emphasising that in the 17th century Benedictines of the Chelmno congregation started to perform the clothing ceremony in the same solemn and public manner as the profession and consecration ceremony: first in Benedictine nunneries of the Grand Duchy of Lithuania, and later the tradition of solemn clothing spread also among the Benedictines of Poland. This was influenced by the text of Rule, which was renewed on the initiative of Vilnius bishop Eustachy Wollowicz, which particularly emphasised preparations for noviciate and the beginning of noviciate. This Rule was delivered to Benedictine nunneries in the territory of Vilnius diocese in 1629. Solemn ceremonies of mystical engagement that used to take place in the Vilnius Benedictine nunnery - clothing, profession and consecration - inspired the iconography of three altars - St. Gertrude, St. Mechtilda and St. Catherine - in St. Catherine's Church. These altars used to be incorporated into the structure of celebrations and also fulfilled the function of a setting to the ceremony, which used to add ideas and meanings to the action of the mystical union. The altars were dedicated to those blessed virgins who embodied best the idea and purpose of mystical engagement and, through the example of their lives, showed how to follow this road of love to Christ