Problems concerning the restitution of the property of the Catholic Church in Lithuania

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. didesnioji etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis atiteko Rusijai. Rusijos vadovų politika buvo labai nepalanki Katalikų Bažnyčiai. Ši politika buvo įtvirtinta 1769 m. išleistomis taisyklėmis, 1772 m. dekretu ir 1773 m. potvarkiu. Prijungus Aukštaitiją ir Žemaitiją prie Rusijos, šias taisykles ir nuostatus Jekaterina II pritaikė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Buvo atimta daug žemių ir išdalyta valdininkams bei kariškiams. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo recepuota (perimta) svetimos valstybės teisė ir įsipareigojimai Katalikų Bažnyčiai, nes nusavintieji Bažnyčios turtai atiteko Lietuvos valstybei. Lietuvos valstybė visus juos sugrąžinti buvo nepajėgi. Todėl kaip kompensacija buvo paliktas ir algų dvasininkams mokėjimas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą imta griauti ir naikinti Katalikų Bažnyčią. Jau 1940 m. birželio 25 d. paskelbta, jog Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o Konkordatas nutraukiamas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas buvo nacionalizuotas. Prasidėjus Atgimimui, prasidėjo ir laipsniškas Katalikų Bažnyčios restitucijos procesas. Tačiau visiškos restitucijos (restitutio in integrum) iki šiol nėra. 1989 m. lapkričio 3 d. įstatymu buvo pakeistas LTSR Konstitucijos 50 straipsnis ir panaikintas dar 1940 m. įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas. 1995 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.The work presents a review of the confiscations, nationalizations, and later restitution of immovable church property in Lithuania from 1795 until the present day. The property of higher clergy was taken "into the custody" of the government in accordance with the Order signed on December 25, 1841 by Russian Tsar Nicholas I. The authorities agreed to pay salaries to the clergymen in exchange for the "taken but not confiscated" property. After the restoration of the independent Lithuanian state by the Act of February 16, 1918, the Republic of Lithuania assumed these obligations and observed them up until the beginning of the Soviet occupation in 1940. After the second restoration of the independent Lithuanian state on March 11, 1990, these obligations were forgotten. Furthermore, the church encounters difficulties to regain the property that was nationalized by the Soviet regime in 1940 or in 1948: even the plots of land on which church buildings were built have not been returned to the church. The work analyzes legal difficulties related to these problems and tries to present methods to solve these problems in a civilized and respectful way