Issue of the recovery of the collections of the Vilnius Museum of Antiquities

Straipsnyje analizuojamos apie 10 000 vertybių, 1855–1865 m. buvusių Vilniaus senienų muziejuje ir 1868 m. (tikėtina, ir 1914 m.) carinės Rusijos išvežtų į Rumiancevo muziejų Maskvoje. Tiriant ir vertinant šių vertybių atgavimo pastangas nuo XX a. pradžios iki šių dienų, aptariamos aplinkybės ir pateikiami argumentai, kodėl iš tų vertybių šiandien Lietuvoje yra tik 286. Iš jų 1956, 1966, 1968 metais Lietuvai grąžinta 285 vertybės ir 1928 m. Lenkijai – viena. Šioji 1931 m. sugrąžinta į Vilnių. Straipsnyje keliamos šios pagrindinės problemos: nepakankamas teisinis Lietuvos kultūros turtų restitucijos iš Rusijos pagrindimas, blogai organizuotos Lietuvos derybos su Rusija dėl kultūros vertybių susigrąžinimo, Rusijos nenoras šias vertybes atiduoti. Analitiškai nagrinėjant Vilniaus senienų muziejaus vertybių susigrąžinimo iš Rusijos pastangas nuo XX a. pradžios iki šių dienų, pasitelkiama ne tik istoriografijos, bet ir neskelbtų dokumentų informacija (Rumiancevo muziejaus fondo Valstybinės Rusijos bibliotekos archyve Maskvoje, Vilniaus švietimo apygardos valdybos bei Mokslo bičiulių draugijos fondų Lietuvos valstybės istorijos archyve, P. Galaunės fondo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne bei Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus). Šių pastangų vertinimas gali būti naudingas formuojant sėkmingesnę šių vertybių restituciją.The article analyses about 10 000 valuables that were held in Vilnius Museum of Antiquities in 1855–1865 and were removed by tsarist Russia in 1868 (and, possibly, in 1914) to the Rumyantsev Museum in Moscow. In investigating and assessing the efforts to recover these valuables from the beginning of the twentieth century to this day, the article discusses the circumstances and provides arguments explaining why only 286 of those valuables have remained in Lithuania today. Out of them, 285 were returned to Lithuania in 1956, 1966, and 1968 and one was returned to Poland in 1928. The latter was moved back to Vilnius in 1931. The article raises the following key problems: the lack of legal justification for the restitution of Lithuanian cultural valuables from Russia, poorly organised Lithuania’s negotiations with Russia on the repatriation of cultural valuables, and Russia’s reluctance to return these valuables. The analytical consideration of the efforts for the repatriation of the valuables of Vilnius Museum of Antiquities from the beginning of the twentieth century to the present day is based not only on the historiograpical information, but also on information obtained from unpublished documents (from the Fund of the Rumyantsev Museum in the archive of the Russian State Library in Moscow, Vilnius Regional Education Board, funds of Moscow Science Fellows’ Society in the Lithuanian State Historical Archives, P. Galaunė’s Fund in the Manuscript Division of the Library of Vilnius University and the National Museum of Lithuania, the Protected Areas and Cultural Heritage Division of the Ministry of Culture of Republic of Lithuania. The assessment of those efforts may be useful in shaping a more successful scenario of the restitution of these valuables