Creativity of songwriters and continuity of traditions

Straipsnio objektas – Lietuvoje keletą dešimtmečių gyvuojantis savitas specifinis muzikos žanras - dainuojamoji poezija bei šios poezijos atlikėjai – bardai. Straipsnyje aptariama bardų pasaulėjauta, kūrybos šaltiniai, jų kaita. Vienas iš straipsnio tikslų – pasidomėti, kaip šiuolaikinių eilėraščių-dainų kūryba susijusi su liaudies dainavimo tradicija. Atkreipiamas dėmesys, kad miesto aplinkoje retas dainavimo ar muzikavimo stilius yra plėtojamas ilgą laiką. Miesto aplinkoje stiliai atsiranda ir pranyksta, o po kiek laiko vėl suskamba, sudarydami netikėtus derinius. Vis dėlto, daroma išvada, kad ši polifonija gali būti suvokiama kaip muzikinės tradicijos tąsa. Atkreipiamas dėmesys, kad XXI a. liaudies muzikos tradicija nebūtinai perduodama iš kartos į kartą, o gali ir nutrūkti, kurį laiką būti pamiršta, tačiau ir vėl atgyti. Taip yra, todėl, kad sakytinį liaudies tradicijos perdavimo būdą jau ne vieną šimtmetį papildo rašytinis perdavimo būdas, tad šiandieninis kūrėjas gali perimti jam artimą eiliavimo ar muzikavimo stilių ne tik iš vyresnės kartos mokytojo, bet ir iš daug ankstesniais laikais gyvenusio žmogaus. Senas kūrinys gali būti vėl prikeltas gyvenimui, kitaip atliekamas, interpretuojamas. Stebint folkloro judėjimą, galima pastebėti, kad įvairūs praeityje gyvavę dainavimo ir muzikavimo būdai po kiek laiko pasikartoja, tai yra sąmoningai atgaivinami. Tokios folkloro atsinaujinimo bangos kyla maždaug kas dešimtmetį.Young people poeticise their lifetime. Many write songs and lyrics and sing to the guitar. Such songwriters are called bards, and their creative output is called singing poetry in Lithuanian. Characteristic features of singing poetry performances include emotional intensity and an emphasis on the expression of the self. Bards evoke a wide range of emotions such as joy, sadness, love and pain in their songs. The international festival of songwriters It’s Me is held in Vilnius every year. Singing poetry is an expression of personal freedom and individuality. This genre is romantic and post-modern at the same time. Therefore, to explore the movement of songwriters, one needs a different term to that of a classical description of tradition. The concept of tradition should be reconsidered. According to the Lithuanian philosopher Jurga Jonutytė, tradition is a particular perception of an historical time. The space of the world is too broad for an individual to embrace, and the time is too long for an individual to know. Therefore everyone strives to be a member of a community of those who lived in the past, who live now and will live in the future. Continuation of cultural traditions provides a possibility to meet historical others and experience their life-time. Songwriters and performers, who sing folk songs from the 19th century onwards or play the ancient instrument kanklės instead of the guitar, create associative links between the present and the past. They are not bearers of a tradition, but rather browsers and researchers of it