Dzūkai singing traditions and trends in contempotary folklore

Straipsnio objektas – dzūkų dainavimo tradicijos ir jų tąsa, žymios šių laikų dainininkės Veronikos Povilionienės, jos mokytojų Miko Matkevičiaus ir Petro Zalansko bei jos pasekėjo Jono Cepulio dainavimo lyginimas. Tyrimas atliktas klausantis Veronikos Povilionienės kompaktinių plokštelių (1986–2008) ir senų dainininkų archyvinių įrašų (1932–1980). Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip garso įrašai, kuriuose įamžinti kelių kartų dainininkų balsai, padeda suvokti dzūkų dainavimo tradicijos kaitą. Straipsnio autorė daro tokias išvadas. Pirma, lyginant ankstesnes ir vėlesnes tų pačių dainų interpretacijas matyti, kad greičiausiai kintantis dainavimo tradicijos dėmuo yra dainos atlikimo būdas. XX ir XXI a. dainavimo tradicija perduodama dviem būdais: sakytiniu ir rašytiniu. Jų dėka vieno gabaus atlikėjo dainos pasiekia kitus atlikėjus, bet artimos ir brangios tampa tos dainos, kurių estetinė ir emocinė raiška labiausiai atitinka naujosios kartos poreikius ir lūkesčius. Antra, dainų mokymasis iš knygų ir įrašų negali visiškai pakeisti tradicijos perteikimo iš lūpų į lūpas, nes tik mokytojas gali perduoti mokiniui dainą kaip vertybę. Liaudies dainininkas, straipsnio autorės nuomone, išlieka svarbiausia folkloro judėjimo figūra. Trečia, straipsnio autorė mano, kad XIX a. vykusią tradicijos kaitą galime tik numanyti, o šio ir praėjusio šimtmečio dainavimo tradicijos pokyčius galime verifikuoti. Lygindama ankstesnes ir vėlesnes tų pačių dainų interpretacijas, straipsnio autorė pastebi, kad jauniems dainininkams sunku perimti autentišką dainavimo manierą.The paper focuses on the dzūkai (inhabitants of South East Lithuania) singing traditions and their current forms as exercised by the famous contemporary folk singer Veronika Povilionienė and, in comparison, her teachers Mikas Matkevičius and Petras Zalanskas. Veronika Povilionienė grew up in a traditional environment where songs were sung both at work and during breaks. However, later on she learnt singing from famous dzūkai singers and claims to have closely mastered their singing style. Nakienė compared Matkevičius and Zalanskas' recordings with those in which Povilionienė sings their songs and concluded that their singing styles are really very similar. Nevertheless, she observes that songs that are particularly dear to Povilionienė contain original emotional effects. Comparing Povilionienė's and her students' singing styles, Nakienė concludes that the ways of performing songs is the most rapidly changing clement of the singing tradition. This is due to musical tastes and experiences of singers of different generations. The paper argues that studying singing from books and recordings cannot replace passing on the tradition from mouth to mouth. Only a live teacher can transmit a song to a student as a value, convey its old and contemporary meaning and attract young performers through a rich repertoire and original way of singing. Thus, folk singers remain the most important pcrsonac in live folk tradition