Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika ir jos visuomeninės idėjinės reikšmės Baltramiejaus Paprockio kūryboje

Straipsnyje analizuojami heraldikai skirti Baltramiejaus Paprockio (1543–1614) kūriniai: „Turčius“ (Panosza), „Dorybės lizdas“ (Gnieżdo cnoty) ir „Lenkijos riterių herbai“ (Herby rycerstwa polskiego), „Karališkasis sodas“ (Ogród królewski). Atkreipiamas dėmesys j nevienodą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos heraldikos kilmės ir reikšmių vertinimą, skirtingą abiejų kraštų istorijos aiškinimą. Paprockis nepritarė Lietuvių bajorijos kildinimo iš romėnų idėjai. Ignoruodamas istoriografijos žinias, jis nuvertino pagoniškos Lietuvos valstybingumo tradiciją iki Jogailos laikų. Abejodamas Lietuvos bajorų giminių ir herbų senumu, vertino juos kaip antraeilius Abiejų Tautų Respublikoje. Paprockis savo darbuose savotiškai polemizavo su tuometinio kronikininko Motiejaus Stryjkovskio (1547–1593) požiūriu, pagrindusiu Lietuvos istorijos tradiciją ir – priešingai savo intencijoms – sustiprinusiu LDK gyventojų išskirtinumo sampratą. Paprockio pažiūrų priežastys nėra aiškios. Galbūt jis svarstė apie kitokią tautų sąjungą. Jo darbuose, parašytuose po 1588 m., emigravus į Kromeryžą (Moravija), pasikartoja nuorodos apie bendrą lenkų ir čekų kilmę, teigiama daugelio lenkų herbų čekiška kilmė. Taip pabrėžiant dviejų slavų tautų ryšį, nedrąsiai siūloma Lietuvos ir Lenkijos unijos alternatyvaThe article analyses works of Bartholomew Paprocki (1543–1614) for heraldry: “Rich Man” (Panosza), “Family Virtues” (Gnieżdo cnoty) and “Heraldic Arms of the Polish Knighthood” (Herby rycerstwa polskiego), “Royal Garden” (Ogród królewski). Attention is drawn to the unequal assessment of origin and meanings of heraldry of the Grand Duchy of Lithuania and Poland, different interpretation of history of both countries. Paprocki did not support the idea of the Lithuanian nobility descending from Romans. Ignoring historiographical knowledge, he belittled the tradition of pagan Lithuanian statehood to Jagiellonian times. Questioning the age of relatives and coats of arms of the Lithuanian nobility, he rated them as secondary in the Polish–Lithuanian Commonwealth. In his works, Paprocki was to a certain extent polemicizing with the standpoint of Matthew Stryjkowski (1547-1593), chronicler of those times, that grounded the tradition of Lithuanian history and - in contrast to his intentions – strengthened the notion of exceptionality of population of the Grand Duchy of Lithuania. The reasons for Paprocki’s views are unclear. Perhaps, he considered a different union of nations. His works written after 1588, having emigrated to Kroměříž (Moravia), contain repetitive references to the common Polish and Czech origin, state the Czech origin of many Polish coats of arms. Such emphasis on the relationship between two Slavic nations is a tentative suggestion of an alternative to the Lithuanian and Polish unio