Straipsnyje analizuojamas Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje pasirodantis įvairiareikšmis raidės motyvas. Pagal lotyniškąją tradiciją kiekviena raidė turėjo išorinį pavidalą (figūra), pavadinimą (nomen) ir reikšmę (potestas). Poetai gana laisvai varijuoja visais trimis požymiais, todėl termino raidė vartosena eilėraštyje gali nesutapti su šio termino įprasta reikšme. Raidė ir garsas poezijoje griežčiau neskiriami, raidės (grafemos), kaip ir garso, praradimas žmogų gali paversti nebyliu. Kalbos ženklas yra ne simetriškas, o asimetriškas: kiekvieną žyminį gali atitikti keli žymikliai ir atvirkščiai. Kalbos ženklai nėra visiškai nemotyvuoti ir kad jie pirmiausia yra motyvuojami pačios sistemos. Ši idėja lengvai perkeliama į raidyną: įsiv...