Barokinis miestas

Po gotikos ir renesanso eksperimentų miestuose baroko kultūra suformavo naują darnią visumą. Baroko formų išraiškos aspektai dažnai nagrinėjami meno ir architektūros specialistų darbuose. Tačiau baroko, kaip visumos fenomenologija vis dar gana miglota. Renesansas buvo konstruktyvi gotikos antitezė. Barokas irgi išsakė naują požiūrį į prieš tai dominavusią kultūrinę patirtį. Bet baroko požiūris į praeitį lygintinas nebent su helenizmo ir Romos kultūrų sinteze, nors baroko sintezė ir platesnė, ir gilesnė. Šiame straipsnyje nagrinėjamas tik vienas baroko stiliaus aspektas - laiko supratimas, nes laikinumas (būties laikinumo pajauta ir suvokimas) yra baroko kultūros esmė. Tai atskleidžiama lyginant Romos, Vilniaus ir Peterburgo XVI-XVIII a. pavyzdžius su viduramžių ir renesanso urbanistinėmis tradicijomis.After the Gothic and Renaissance experiments the Baroque culture shaped a new harmonious totality in cities. The aspects of the expression of the Baroque forms are frequently examined in the studies by art and architecture specialists. However the phenomenology of the Baroque as a totality is still vague. The Renaissance was a constructive analysis of the Gothic style. The Baroque also expressed a new view of the previously dominating cultural situation. However the Baroque’s view of the past could be compared only with a synthesis of Hellenism and Roman cultures although the Baroque synthesis is both wider and deeper. The article examines only one aspect of the Baroque style, i. e. the comprehension of time, since the transience (the feeling and comprehension of impermanence of being) is the essence of the Baroque culture. This is revealed by comparing the examples of Rome, Vilnius and St. Petersburg of the 16th – 18th centuries with the urbanistic trends of the Middle Ages and the Renaissance