Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės

Įvairių žanrų XVII a. tekstai atskleidžia dramatišką Baroko žmogaus pasaulėvoką: juose skausmingai išgyvenamas gyvenimo trapumas, jo praeinamumas, sopulingai siekiama jungties su dangiškąja Būtimi, o žmogų ir Dievą siejantis bendras laisvės pradas priimamas ne kaip savaiminis gėris, bet kaip dramatiška duotybė, kaip įpareigojanti našta. Viena vertus, galima kalbėti apie universalų Baroko kultūros žmogų – pamaldų, susitelkusį ties dvasiniais dalykais, besirūpinantį savo išganymu krikščionį, kuriam priskiriamos panašios dorybės, tik joms išplėtoti siulomi kitokie – kuo imantresni, įdomesni pavyzdžiai. Šitaip suvokėjas, klausytojas ar skaitytojas yra supažindinamas su vertybėmis, turinčiomis įtakos to žmogaus elgesio būdams bei atitinkančiomis tam tikras reikšmingas taisykles. Laidotuvių pamoksluose dažniausiai atpažįstamas Baroko visuomenės mentaliteto suformuotas idealusis, siekiamasis žmogaus modelis. Remiantis žinomų Lietuvos pamokslininkų Jokubo Olševskio, Bonaventuros Čarlinskio, Augustino Vitunskio, Alberto Ceciševskio, Alekso Dubovičiaus, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Fabijono Birkovskio ir Žygimanto Liauksmino tekstais šiame straipsnyje mėginama atsakyti į klausimą, ar juose egzistuoja individualus žmogus, ar galima tik aprašyti tam tikrą tuo metu religiniuose tekstuose egzistuojantį apibendrintą krikščionio, tikinčiojo modelį; ar kurėjai iš tikrųjų remiasi biografijos detalėmis, ar tik vartoja bendrąsias vietas, taip sukurdami sektiną pavyzdį; kiek kalbėjimui turi įtakos užimamos pareigos, statusas valstybėje, kaip žiūrima į moterįTexts of various genres from the 17th century reveal a dramatic worldview of Baroque man: he painfully experiences the fragility of life, its ephemeral nature, agonizingly aspires to unite with the heavenly Existence, while the common origin of freedom uniting man and God is perceived not as an authentic good, but rather as a dramatic given, the burden of responsibility. On the one hand, one could talk about a universal Baroque man of culture – pious, focused on spiritual matters, a Christian preoccupied with his own salvation, to whom similar virtues are attributed, but other – more sophisticated, intriguing – examples are proposed for cultivating these virtues. This way, a perceiver, audience, or reader are introduced to values bearing influence on behaviour of that individual and corresponding to certain, important rules. Funeral sermons most often reflect a recognizable, idealistic, aspirational model of a human, formed by the mentality of Baroque society. On the basis of texts of famous Lithuanian preachers - Jokubas Olševskis, Bonaventura Čarlinskis, Augustinas Vitunskis, Albertas Ceciševskis, Aleksas Dubovičius, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Fabijonas Birkovskis, and Žygimantas Liauksminas – this article addresses the question, whether there is an individual man within them, or whether they contain a summary description of a certain image of a Christian, believer, existing in religious texts; whether preachers indeed rely on biographical details, or do they solely use general locations thus setting an example for following; to what extent speeches are influenced by occupied position, status within state, what is the attitude towards women