Apie pastarojo dešimtmečio prozą

Straipsnyje analizuojama 1990–2000 m. pasirodžiusi Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Mariaus Ivaškevičiaus lietuviška proza, kuri iki šiol beveik nebuvo nagrinėta. Straipsnio autorės nuomone, šie tekstai yra informatyvus atsakas į radikalų modernizacijos iššūkį. Straipsnio autorės teigimu, tinkamiausias žodis apibrėžti analizuojamojo laikotarpio lietuvių prozą – krizė. Jos manymu, daugiau šokiruodama nei žavėdama meniniais atradimais, ši proza registruoja daugiasluoksnę krizę, kurią lemia moderno įsiveržimas į uždarą, beveik agrarinę kultūrą, radikalus sociokultūrinis pokytis ir iš nueinančios sistemos paveldėtos mąstymo bei elgesio paklaidos. Straipsnio autorė teigia, kad kaip kultūrinis reiškinys savo psichologija ir nuostatomis analizuojama proza artimiausia praėjusio amžiaus 6–7 deš. Vakarų Europos ir Amerikos avangardui. Ji išreiškia krizę, kuri būdinga pažengusioms industrinėms visuomenėms. Prozoje, kokią šiandien rašo R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas, V. Šerelytė, M. Ivaškevičius, lengvai atpažįstami tokie Suzan Sontag suformuluoti avangardo psichologijos bruožai: rimtumo atmetimas, vulgarumo branginimas, eksperimentavimas su jausenomis, savęs demonstravimas norint priblokšti, intensyvių patyrimų poreikis, nenormalumas kaip intensyvumo šaltinis, galvojimas ne mintimis, bet kūnu, savęs nerealumo pojūtis ir galiausiai asmeninio identiteto išsisklaidymas (straipsnio autorė remiasi Kavoliu: Kultūrinė psichologija. Vilnius: Baltos lankos, 1995).The article analyzes the Lithuanian prose of 1990-2000 by Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Jurga Ivanauskaitė, Renata Šelerytė, Marius Ivaškevičius, which previously has been poorly examined. According to the author of the article, these texts make up an informative response to the radical challenge of modernization. According to the author of the article, the most appropriate word to define the Lithuanian prose of that period is ‘crisis’. Rather shocking and not really fascinating with creative discoveries, this prose records the multiple crisis determined by the invasion of modernism into a closed, almost agrarian culture, radical socio-cultural change and the errors of in thinking and behavior inherited from the previous system. The author of the article states that, as a cultural phenomenon, the prose analyzed is close to the Western European and American avant-garde of 6th-7th decades of the previous century in its psychology and attitudes. It expresses crisis which is characteristic to industrialized societies. Prose, which today is produced by R.Gavelis J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas, V. Šerelytė, M. Ivaškevičius demonstrate the easily recognizable features of avant-garde psychology formed by Suzan Sontag: rejection of seriousness, appreciation of vulgarity, experimentation with perception, self-demonstration with the purpose to overwhelm, need for intense experiences, abnormality as a source of intensity, thinking not by mind but by body, feeling of unreality, and, finally, dispersion of personal identity (the author refers to Kavolis: Kultūrinė psichologija. Vilnius: Baltos lankos, 1995)