How will we implement language policy?

Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos parengtas „Valstybinės kalbos politikos 2003–2008 m. gaires“. Straipsnyje pateikiama samprotavimų šia tema. Lietuvos kalbų politika ne kartą yra buvusi dvejopa – viena savo valstybės (net ir laikinai prarastos) ir tautos labui, kita – oficialioji – tuometinės valdžios. Įžvelgiama tokios politikos apraiškų ir dabar (anglų kalbos ir Europos Sąjungos atžvilgiu). Dvilypumo esti ir dėl elitinės kalbos, nes, matyt, dar tebegalioja 1936 m. Lietuvių kalbos draugijos užsibrėžtas siekis kurti „idealiąją kalbą“, nors padėtis dabar pasikeitusi, nemaža visuomenės dalis jau yra įvaldžiusi bendrinę kalbą. Gairėse užsibrėžta didinti kalbos vartotojų pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo kalba, nes kalbos politikos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo kalbos prestižo. Straipsnyje kalbama apie kalbos politikos įgyvendinimo būdus šiuolaikinėje demokratėjančioje visuomenėje ir kalbininkų vaidmens suvokimą dabartinėmis sąlygomis, apie tarmių, ypač regioninių, vaidmens didėjimą ugdant tautinę savimonę ir apie bendrinės kalbos santykį su variantais (tarp jų ir tarminiais). Pabrėžiamas informacinių technologijų vaidmuo bendrinės kalbos ugdymui, naujų priemonių naudojimas mokant kalbos ir puoselėjant jos taisyklingumą, terminų ir kitų kalbos duomenų bankų svarba skleidžiant naujausias žinias ir aktyviai įtraukiant visuomenę į kalbos puoselėjimo darbą.The Seimas (Parliament) of the Republic of Lithuania has confirmed the National Language Policy Guidelines for 2003–2008 prepared by the State Commission of the Lithuanian Language (Valstybinė lietuvių kalbos komisija). The article presents some reflections on this topic. Lithuanian language policy has more than once been twofold: one version for the good of the country (even if temporarily under foreign occupation) and the people; another version – the official one – for the Government of the time. Evidence of such duality can be seen at the moment (concerning use of English and the European Union). There is also some duality in regard to linguistic élitism, as it appears that to some extent the 1936 goals of the Lithuanian Language Society (Lietuvių kalbos draugija) of creating an “ideal language” are still current, even though the situation has changed and a large portion of the community now masters Standard Lithuanian. The Guidelines set the goal of increasing the confidence and pride of language users in our language, because successful implementation of the Language Policy depends on the language’s prestige. The article talks about ways of implementing the Language Policy in our democratic society; about the public’s comprehension of the role of linguists under present conditions; about increasing the role of dialects, particularly regional dialects, in nurturing national consciousness; and about the relationship of Standard Lithuanian with regional language varieties (including dialects). The role of information technology in developing the national language is emphasised, as is the use of new methods for teaching our language and encouraging correct use of it. Also emphasised is the importance of data banks of terminology and other linguistic data in relation to publicising the latest information and actively involving the community in the work of cultivating our national language