The Expression of the Homily and the Addressee

Senosios raštijos paminklai buvo kuriami laikantis tam tikrų taisyklių, nustatytų bemaž kiekvienam atitinkamo žanro tekstui, ir atsižvelgiant į kūrinių adresatą. Ši bendro pobūdžio nuostata galioja ne tik pasaulietinės, bet ir religinės raštijos žanrams, taip pat ir mus dominantiems pamokslams. Šiame straipsnyje analizuojami žymesniųjų Baroko epochos pamokslininkų: jėzuito Petro Skargos (1536–1612), Mikalojaus Daukšos (apie 1527/1538–1613) ir jėzuito Konstantino Sirvydo (1578/1581–1631) šio žanro tekstai. Nors Skarga ir Daukša kūrė dviejų epochų sandūroje, jų raštai išreiškia barokinę pasaulėjautą ir potridentinės Katalikų Bažnyčios nuostatas. Dėl Sirvydo vietos literatūros istorijoje abejonių nekyla: jis laikomas Baroko autoriumi. Be to, šiame straipsnyje pasitelkiama keletas kitų autorių ir jų tekstų: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) „Maršalkos lazdą“ (1636) ir Žygimanto Liauksmino (1596/1597–1670) „Gimtųjų Trimitų balsą“ (1654), siekiant išplėsti svarstymų lauką ir įtraukti kai kuriuos šių žymių Baroko literatūros teoretikų ir pamokslininkų kūrinius. Mat pasižymėdami dar ir panegirikų ypatybėmis, tai „aristokratiški“ tekstai – šitie laidotuvių pamokslai atlieka, be pamokymo, dar ir kai kurias kitas reikšmingas funkcijas. Straipsnyje dėmesys telkiamas į adresato ir teksto raiškos bei jame keliamų vertybių problemą: kaip atsižvelgiant į adresatą, jo luomą ir išsilavinimą pamoksluose pasirenkamos temos, pavyzdžiai bei atitinkamos raiškos priemonės (stilius, retorinės figūros ir kt.).Old written monuments were created in accordance with certain rules established for nearly all texts of a certain genre and regarding the addressee of the text. This provision of a general character is valid not only for secular but also for religious written genres as well as homilies. Texts belonging to the latter genre written by famous preachers of the baroque (the Jesuit Petras Skarga (1536–1612), Mikalojus Daukša (circa 1527/1538–1613) and the Jesuit Konstantinas Sirvydas (1578/1581–1631)) are analysed in the article. Although Skarga and Daukša were active at the turning-point of two epochs, their writings express a baroque world-view and the provisions of the Catholic Church. There are no doubts with regard to Sirvydas’s place in the history of literature: he is regarded as a baroque writer. what is more, several other authors and their texts are analysed in the article: Motiejus Kazimieras Sarbievijus’ (1595–1640) “Maršalkos Lazda” (1636) and Žygimantas Liauksminas (1596/1597–1670) “Gimtųjų Trimitų Balsas” (1654), in order to expand the field of contemplation and include certain works of these famous preachers and theoreticians of baroque literature. Featuring the traits of eulogies, these texts are “aristocratic”. Apart from being sermons, these funeral homilies perform some other meaningful functions. The article focuses on the issues of the addressee and text expression as well as values raised by the text: how the subject, examples and appropriate expression forms (style, rhetoric figures) are chosen for a homily in respect of the addressee, his/her estate and education